Lietuvės psichologės knyga iš Danijos: „Meilės romanai leidžia pasimatuoti daugybę santykių formų“

Ne taip seniai Danijoje gyvenanti psichologė Janina Lesnickienė, arba Ina Les, atsivertė seną, dar studijų metais pradėtą užrašų knygelę, kurioje buvo toks įrašas: „Norėčiau kada nors parašyti psichologinį romaną apie vyrų ir moterų santykius.“ Atrodo, jos noras bus išsipildęs, Lietuvos skaitytojus pasiekė Inos Les romanas „Paskutinis pavasaris“. Jame daug santykių ir psichologijos.

 Į 2022 metų „Alma littera“ suaugusiųjų literatūros konkurso trumpąjį sąrašą patekęs Inos Les romanas „Paskutinis pavasaris“ skaitytojus pasiekė praeitų metų rudenį. Knygos autorė savo kūrinį skiria tiems, kurie jaunystėje rado draugų visam gyvenimui.

Romane mezgama klaipėdietės studentės Joanos ir bendrabučio interneto administratoriaus Mariaus, kuriam vaikystėje diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, meilės istorija. Literatūros konkurse pastebėta autorė puikiai perteikia veikėjų emocines būsenas, taikliai piešia aplinką ir mezga skaitytojus nepaleidžiančią intrigą.

Knygos autorę Iną Les kalbino Laisvė Radzevičienė.

Pati studijų metais esu gyvenusi bendrabutyje, galiu patvirtinti, kad knygoje taikliai aprašėte, kas ten vyksta. Ar perdavėte asmeninę patirtį?

Kaip ir knygos veikėja studijuoti į Vilnių atvykau iš Klaipėdos, taigi, Vilnius saugo labai daug mano jaunystės prisiminimų. Studijavau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, knygoje atsirado daug prisiminimų iš bendrabučio.

Detalės gana tikslios – kepta duona ir alus, vaikščiojimai iš kambario į kambarį, koridoriai, bendros virtuvės, kuriose, rodos, užuodi kepamų bulvių kvapą... Kas jums liko iš to laiko?

Nostalgija. Tuo momentu, kai ten gyveni, nė nesuvoki, kad tai – vienas smagiausių gyvenimo laikotarpių. Netiki net tada, kai kažkas tai mėgina pasakyti, ir tik atsisukęs atgal įvertini laisvę, nerūpestingumą, kuriuos turėjai. Fantastiški bendrystės, draugystės jausmai, kai niekada nesi vienas. Kai tavęs laukia už vienų ar kitų durų, kai tau visada pasiūlo kavos, maisto ar surengia suneštinį vakarėlį. Ilgiuosi tų dienų...

Na, štai, išsiaiškinome, kad pagrindinė knygos veikėja Joana kažkuria prasme atspindi jūsų pasaulėžiūrą, o iš kur atėjo kiti romano herojai?

Daugelis rašytojų, kurdami personažus, surenka kadaise sutiktų, matytų, pažintų žmonių bruožus. Iš vieno vieną savybę paimi, iš kito – kitą. Kai kurie personažai – mano fantazijos vaisius, tačiau tam tikros jų savybės ar net frazės atkeliavo iš tikrų žmonių. Skaitytojai labiausiai nori žinoti apie Marių, atsakau, kad jis – išgalvotas, man turėjo būti smagu jį aprašinėti.

Na, išduokite, kiek jūsų vyro savybių jis turi?

Nemažai. Jo itin tvirtas sąžiningumo jausmas, jis atviras ir nuoširdus. Turiu pasakyti, kad būtent šie būdo bruožai mane nustebino, kai sutikau savo vyrą. Niekada nebuvau susidūrusi su žmogumi, gebančiu atvirai kalbėti apie viską. Labai norėjau, kad knygoje ir Marius Joaną šito išmokytų, taigi, pasiskolinau šią būdo ypatybę iš savo vyro.

Tikrai žinojau, kad savo personažams noriu lietuviškų vardų, nors mūsų rašytojai kartais jų vengia, atrodo pabodę, nuvalkioti. O man jie – tikrai gražūs! Joanos vardą turėjo mano prosenelė, norėjau jį atgaivinti, Marius atėjo natūraliai, o kitus rinkau tuos, kurie gražiai skamba ir būdingi tam laikotarpiui, apie kurį rašau. Anuomet, kai buvau studentė, tarp mūsų nebuvo nei Rudolfų, nei Ralfų.

Man rodos, knygą prie šių dienų priartina tai, kad pagrindinis jos herojus turi ADHD – dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą. Vargu ar prieš 15 metų kas apie tokį sutrikimą kalbėjo...

Rašydama knygą, pasidomėjau, kada Lietuvoje šis sutrikimas diagnozuotas pirmąjį kartą, – kažkur devintajame dešimtmetyje. Kol dar gyvenome Lietuvoje, dirbau vaikų psichologe, man teko susidurti su šį sindromą turinčiais vaikais. Suprantu, laikotarpis gal ir neatitinka, tačiau man visada norisi kalbėti apie tai, apie ką žmonės mažiau kalba, supažindinti skaitytojus su šiuo sutrikimu. Rašau antrąją knygą, jos pagrindiniai personažai – šeima, auginanti autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką. Mano išsilavinimas leidžia apie tai kalbėti ir man atrodo svarbu, kad skaitytojai suvoktų, jog visai šalia yra ir kitokių nei jie. Galbūt toks mano tikslas – per patrauklų meilės romano žanrą perduoti tam tikras žinutes, edukuoti skaitytojus.

Būdama studentė rašiau dienoraštį, žymėjau jame linksmus įvykius, vakarėliuose nugirstas frazes, tačiau vėliau rašymą užmečiau – reikėjo baigti magistro studijas, atsirado šeima, vaikas.

Mintis apie knygą grįžo per karantiną, išgyvenau jį sunkiai, jaučiau, kad grimztu į depresiją – niekas nedžiugino, niekas nepatiko, graužiau save, kad ir to nepadariau, ir ano. Kad mažiau galvočiau, išsitraukiau studijų metų užrašus, perskaičiau ir pamaniau, o kodėl tai negalėtų tapti knyga?

Prisipažinsiu, ją įkvėpė mudviejų su vyru istorija – susitikome dar tada, kai abu turėjome antras puses ir ilgalaikius santykius. Pamatę vienas kitą įsimylėjome, nebuvo labai lengva visiškai pakeisti savo gyvenimus. Aprašinėdama knygos istoriją, patyriau daug gražių akimirkų, jos man ir padėjo išgyventi sunkmetį, tapo geriausia mano terapija. Argi ne nuostabu, kad iš depresyvių minčių gimė toks šviesus kūrinys?!

Su vyru susitikote Vilniuje?

Mudu gyvenome tame pačiame bendrabutyje, jis buvo mūsų interneto administratorius. Kartą užėjo į mano kambarį, susipažinome, tikrai abu nemanėme, kad įsimylėsime, prasilenkdavome koridoriuose, paskui tapome draugais, o vieną dieną supratome, kad mylime vienas kitą. Mano knygos personažė Joana išgyvena visas abejones ir kančias, kurias aš išgyvenau. Skaitytojai man sako, kad juos toks neapsisprendimas erzina, bet aš taip ir norėjau – juk mes taip dažnai save tramdome – matome, kad bus geriau, bet nedrįstame apsispręsti, randame daugybę priežasčių, kodėl to nedaryti. Iš tiesų, jei pažiūrėtume į save tokius iš šono, gal irgi suirztume.

Apsisprendėte rašyti meilės romaną, nors jis, rodos, vertinamas kur kas prasčiau, tarsi padedamas ant žemiau esančios knygų lentynos...

Ne vien aš svarstau apie tai, kodėl meilės romanas yra engiamas, kodėl daug kam gėda pasakyti, kad skaitai meilės romanus ir juos mėgsti. O gaila, nes tokia literatūra prablaško, ją skaitant galima pasimatuoti daug santykių formų, netgi iš naujo pajusti įsimylėjimo jausmą. Gyvendami daug metų su tuo pačiu žmogumi mes nebepatiriame meilės euforijos, tačiau noras ją patirti niekur nedingsta. Visai neturėtų būti gėda tai išgyventi meilės romane. Pažįstu moterų, kurios skaito erotinius romanus, bet nė už ką šito neprisipažįsta vyrui. Gėda, nerimta, tabu. Drauge su bičiulėmis bokstagramerėmis norėtume pakeisti tokį požiūrį, – tegu kiekvienas skaito tai, kas patinka, nesibaimindamas pasmerkimo.

Tarp mano skaitytojų irgi esama tokių, kurie sako: „Oi, ne, aš tikrai neskaitau meilės romanų.“ Bet, štai, po metų ima ir nusiperka. Ir dar prašo, nes patiko (juokiasi).

Psichologė ir rašytoja kalba apie meilės romanų naudą dvasinei būsenai. Argi neverta įsiklausyti?

Neabejoju, kad meilės romanai yra didelė niša, taigi, mes mėginame populiarinti šį žanrą. Pastebiu, kad atsiranda vis daugiau skaitytojų, kurie nebijo garsiai pasakyti perskaitę vieną ar kitą kūrinį. Argi nekeista – pagal knygas pastatytus romantinius filmus žiūrėti galima, o knygų skaityti – ne (juokiasi)?!

Kiek metų gyvenate Danijoje?

Užvakar buvo lygiai šešeri metai, kai čia atvykome su sūnumi. Iš pradžių Danijoje įsikūrė vyras, mes abu Lietuvoje dirbome mokytojais. Kad ir kaip būtų gaila, dirbdami savo svajonių darbus, nesugebėjome pragyventi, todėl išvažiavome. Baimių naujoje šalyje buvo daug, tačiau viskas klostėsi, po kelerių metų gimė antrasis sūnus, vaikams Danijoje augti gera, o ir mes patys jaučiame vietinių pagarbą. Savo karjerą pradėjusi sandėlyje, šiandien esu vertėja, verčiu iš danų kalbos į anglų, lietuvių, rusų. Vyras pradžioje dirbo mokytojo asistentu, vėliau įkūrė nuosavą įmonę. Tikrai jaučiamės laimingi.

Negalvojate versti knygų?

Tikrai turiu tokią svajonę, norėčiau versti grožinę literatūrą, man patiktų, bet kol kas dar nesu tikra, ar užtektinai kalbą moku. Tikiuosi, kai dar kokius ketverius metus pastudijuosiu, jau galėsiu.

Atrodo, kad rašymas lietuvių kalba yra tarsi gija, jungianti jus su gimtine...

Myliu lietuvių kalbą, man atrodo, kad ji labai turtinga, rašydama renku rečiau vartojamus žodžius. Man patinka, kai tekstas liejasi, jis išties sujungia su Lietuva. Pasiilgstu jos, kad ir kaip smagu Danijoje gyventi, kad ir kokius stiprius ryšius čia būtum sukūrusi, vis tiek širdis – gimtinėje.

Tiesą sakant, nežinau, kuri kalba yra mano gimtoji – tėtis lietuvis, iki trejų metų augau Rusijoje, o mama rusė. Dabar lietuvių kalbą esu įvaldžiusi geriau nei rusų, tos, kitos, savo giminės pusės, gyvenančios beveik prie Japonijos, aš beveik nepažįstu.

Vertėjos darbas, turbūt, atneša daug įdomių istorijų?

Atneša, bet mane saisto priesaika neatskleisti, ką esu sužinojusi. Tačiau idėjų vis tiek prisigaudau. Kartais žmonėms nutinka tokių dalykų, kad juos išgirdęs tik purtytum galvą – ne, ne, gyvenime taip nebūna, tik romanuose.

Ar antroji jūsų knyga taip pat bus meilės romanas?

Rašau apie šeimą, kuri išsiskyrė, neatlaikiusi išmėginimų. Tai meilės istorija apie tai, kaip skauda. Dirbdama psichologe dalyvavau tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, grupėje. Tėvai joje dalydavosi savo išgyvenimais, klausant jų, skaudėdavo širdį. Nusprendžiau parašyti apie tai, ką reiškia auginti kitokį vaiką, ką tokioje situacijoje išgyvena moteris, nes dažniausiai ji paliekama viena. „Paskutinis pavasaris“ labai linksma knyga, pasakojanti apie studijų laikus, pirmąją meilę, antroji knyga pasakoja apie kitą amžiaus tarpsnį, apie trisdešimtmečius ir vyresnius, kurie patiria daug sunkesnių išmėginimų. Tačiau ir čia be šviesos ir humoro neapsieisiu.