Gliukozės deive vadinama biochemikė Jessie Inchauspé savo knygoje kelia gliukozės revoliuciją

Nuotr. autorė Iulia Matei

„Ar žinote, ką paskutinis jūsų suvalgytas maistas padarė jūsų kūnui ir protui?“ – savo knygoje „Gliukozės revoliucija“ klausia prancūzų mokslininkė biochemikė, tarptautinių bestselerių autorė Jessie Inchauspé. Mokslininkė prisipažįsta ir pati to nežinojusi, kol nepradėjo mokytis apie molekulę, vadinamą gliukoze.

Gliukozė, arba cukrus kraujyje, – tai mažytės molekulės mūsų organizme, darančios didžiulį poveikį mūsų sveikatai. Devyniasdešimt procentų žmonių kenčia nuo per didelio gliukozės kiekio organizme ir dauguma apie tai nė nežino.

Kokie simptomai apie tai byloja? Noras užkandžiauti, nuovargis, nevaisingumas, hormoniniai sutrikimai, aknė, raukšlės... Laikui bėgant išsivysto tokios ligos kaip II tipo diabetas, vėžys, demencija ir širdies ligos.

Pasauliniai bestseleriai „Gliukozės revoliucija. Gyvenimą keičianti cukraus kiekio kraujyje subalansavimo galia“ ir neseniai pasirodęs „Gliukozės deivės metodas“, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė Margarita Bautrėnienė, išleido „Alma littera“, skaitytojams pateikia daugybę patarimų, padėsiančių atsikratyti nuovargio, virškinimo problemų, palengvins gyvenimą žmonėms, kenčiantiems nuo II tipo cukrinio diabeto.

Naujausioje knygoje „Gliukozės deivės metodas“ autorė siūlo nuoseklų keturių savaičių mitybos planą. Mokslu grįstos cukraus kiekio subalansavimo strategijos lengvai gali tapti kasdienio gyvenimo įpročiais. Knygoje skaitytojai ras daugiau kaip 100 gardžių patiekalų receptų, užrašinę pastaboms ir patarimų iš „Gliukozės deivės“ bendruomenės, kaip nenuleisti rankų, kai situacija atrodo beviltiška.

J. Inchauspé, būdama 19-os, patyrė traumą. Būtent per atostogas įvykęs nelaimingas atsitikimas ją paskatino domėtis sveikata. „Su draugais atostogavau Havajuose. Vieną popietę mes leidomės į žygį po džiungles ir sugalvojome, kad būtų smagu nušokti nuo krioklio. Į vandenį pūkštelėjau ne pėdomis, o užpakaliu. Dėl vandens pasipriešinimo atsiradusi smūginė banga smogė man į stuburą ir vienas po kito susispaudė mano slanksteliai tarsi virstančios domino lentelės. Trakšt-trakšt-trakšt-trakšt-trakšt-trakšt-trakšt traškesys kilo į viršų iki pat antrojo krūtinės slankstelio, kuris nuo spaudimo subyrėjo į keturiolika gabalėlių. Į gabalėlius subyrėjo ir mano gyvenimas“, – pasakoja mokslininkė savo knygoje.

Dvi savaites nejudėdama, laukdama stuburo operacijos, ji praleido ligoninės lovoje. Rizikinga operacija kėlė siaubą: plaučių perforacija, paralyžius ir mirtis. Tačiau pasirinkimo nebuvo – slankstelių gabalai spaudė stuburo smegenų membraną, jei ji plyštų, ištiktų paralyžius. „Meldžiausi. Norėjau gyventi. Žinojau, kad, jei tik pabusiu po viso šito, būsiu kupina dėkingumo visą likusį gyvenimą“, – praeities įvykius knygoje aprašo J. Inchauspé.

Operaciją ji ištvėrė, po jos teko ištverti kelių mėnesių skausmus ir nerimą, ar tas skausmas išnyks. Vėliau teko reabilituoti protą ir sielą, kuriuose karaliavo mirtina baimė, kad kažkas vis tiek bus negerai.

Šią baimę nugalėti padėjo mokslas ir genetika, kurią J. Inchauspé nusprendė studijuoti. „Galvojau taip: mano kūną sukūrė mano DNR, todėl, jei suprasiu savo DNR, suprasiu ir savo organizmą“, – ji rašo.

Įsidarbinusi amerikiečių startuolyje „23andMe“, mokslininkė įsitraukė į tyrimą, kuris buvo skirtas diabetu nesergančių žmonių reakcijoms į maistą. Jai atrodė, kad šis tyrimas ir jai pačiai padės geriau suprasti savo organizmą. Taip ir nutiko: jutiklis, kurį ji pakišo po savo oda, kiekvieną minutę leido tikrinti gliukozės kiekį kraujyje. Skaičiai, kuriuos jutiklis fiksuodavo, persikeldavo į mobilųjį telefoną. Jie rodė, kaip organizmas reaguoja į tai, ką valgo ar nevalgo, kaip juda ar nejuda. „Mano organizmas kalbėjosi su manimi kreivės šuoliais ir kritimais „iPhone“ ekranėlyje“, – knygoje pasakoja mokslininkė.

Jos virtuvė tapo laboratorija, o tiriamąja tapo ji pati. Apie savo tyrimus, pasikeitusią mitybą, gyvenimo būdą J. Inchauspé pradėjo pasakoti savo draugams, 2018 metais ji sukūrė tūkstančius žmonių įtraukusį „Glucose Goddess“ („Gliukozės deivės“) judėjimą internete.

„Pasirodo, kūnas mums kalba visą laiką. Tik mes nežinome, kaip klausytis. Viskas, ką dedame į burną, sukelia reakciją. Tai, ką suvalgome, mumyse paveikia 30 trilijonų ląstelių ir 30 trilijonų bakterijų. Rinkitės patys: noras užkandžiauti, spuogai, migrena, apdujimas („smegenų rūkas“), nuotaikos svyravimai, antsvoris, mieguistumas, nevaisingumas, policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), II tipo diabetas, kepenų riebėjimas, širdies liga... Tai organizmo signalai, rodantys, kad mūsų viduje yra bėdų“, – dėsto ji savo knygoje.

Į 41 kalbą išversto bestselerio „Gliukozės revoliucija“ autorė J. Inchauspé sutiko atsakyti į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

Savo knygoje rašote, kad kūnas visada mums pasako, ką ir kaip valgyti, tik mes nemokame klausytis. Kokios yra kūno kalbos užuominos? Kaip išmokote kalbėtis su savo kūnu ir išgirsti, ką jis jums sako?

Tai svarbi tema. Bet kokie simptomai, kuriuos jaučiame, nesvarbu, ar tai būtų nenumaldomas potraukis, smegenų rūkas, lėtinis nuovargis, aknė, nuotaikų svyravimai, netgi vaisingumo problemos ar II tipo diabetas, yra mūsų kūno siunčiami signalai, kad viduje vyksta kažkas, į ką turime atkreipti dėmesį. Man prireikė ne vienų metų, kad tai suprasčiau! Kai supratau ir nustojau slopinti simptomus, o kaip tik į juos atsigręžiau, viskas pasikeitė.

Jūsų istorija prasidėjo nuo nelaimingo atsitikimo. Ar turite paaiškinimą, kodėl paprastai turi kažkas nutikti, kad žmogus pradėtų keisti gyvenimo būdą? Kodėl mums tai sunku, kai gerai jaučiamės, esame sveiki?

Kai pasiekiame dugną, natūraliai atsiranda motyvacija imtis pokyčių. Nors nelaimingas atsitikimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą ir atnešė daugybę teigiamų dalykų, vis tiek norėčiau, kad to niekuomet nebūtų nutikę. Buvo siaubinga. Tikiuosi, ne visiems prireikia tokių patirčių, kad jie imtųsi keisti savo gyvenimą. Gal geriau šiek tiek susitelkti į save ir, jei manome, kad išties būtų galima jaustis geriau, nei jaučiatės dabar, tai kodėl gi neišbandžius paprastų patarimų, galinčių pagerinti savijautą, kuriais dalijuosi knygoje?

Prisipažįstate, kad išbandėte daugybę dietų, tačiau šiandien teigiate, kad reikia gyventi ne laikantis dietų, o tvariai. Kas yra tvarumas mityboje?

Tai ilgalaikis požiūris į mitybą, kurioje nėra streso, nepasitenkinimo savimi ar draudžiamų maisto produktų. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad tai labai tvaru. 

Ar galima skirstyti maisto produktus į blogus ir gerus? Kaip manote, ko mūsų mityboje trūksta, o ko vartojame per daug?

Man labiau patinka skirstyti maisto produktus šitaip: viena kategorija – malonumui, pavyzdžiui, cukrus, o kita – tai, kas palanku mūsų sveikatai. Šiais laikais cukraus vartojame tikrai per daug, tačiau tai – ne mūsų kaltė. Cukraus linkme mus kreipia visa maisto produktų gamybos sistema. Perdirbtų maisto produktų vis daugėja, todėl, patys to nežinodami, suvartojame daugiau cukraus. 

Daugelis žmonių negali rasti atsakymo į klausimą, kodėl jie dievina saldumynus. Ką pasakytumėte žmogui, kuris supranta, kad cukrus turi įtakos mūsų gliukozės kiekiui, bet negali jam atsispirti?

Cukrų mėgstame, nes, kai jį vartojame, mūsų smegenyse išsiskiria dopaminas – malonumo molekulė. Ir tai sukelia didelę priklausomybę! Tokiam žmogui pasakyčiau, kad nereikia naudoti jėgų, mėginant cukrui atsispirti, geriau mokytis, kaip ir kada valgyti cukrų, kad jis darytų mažesnį poveikį gliukozės kiekiui. 

Skatinate matuoti gliukozės kiekį kraujyje. Ar rodikliai atspindi mūsų savijautą? Kodėl patiriame gliukozės šuolius?

Nemanau, kad kiekvienas turėtų matuotis gliukomačiu, tačiau iš mano knygos galite sužinoti, kad gliukozės šuoliai kelia uždegimą, nenumaldomą potraukį, senėjimą ir kad yra visiškai paprastų priemonių tokiems šuoliams sumažinti arba jų visiškai išvengti. 

Knygoje rašote, kad gliukozės kiekio stabilizavimas gali padėti nuo nemigos, migrenos ir naktinio prakaitavimo. Jei būtume šiek tiek kantresni ir atkaklesni, galėtume išvengti šių negalavimų?

Tai tikrai gali padėti – stabilus gliukozės kiekis yra sveikatos pagrindas. Jei jis nebus stabilus, niekas gerai nefunkcionuos. BET tai nėra viskas, o tik pirmasis žingsnis, jei norite išties pakeisti savo mitybą ir gyvenimo būdą. 

Jūs siejate gliukozės kiekį ir Alzheimerio ligą, kuri kartais vadinama III tipo diabetu. Kodėl net ši žinia negąsdina cukraus mėgėjų?

Manau, kad ji gąsdina žmones, tačiau sunku suvokti, kas mums gali nutikti ilgalaikėje perspektyvoje. Labiausiai žmones motyvuoja trumpalaikis poveikis, bet tai – gerai. Mano patarimai veiksmingi šiandien ir jie padeda ilgalaikei sveikatai. 

Teigiate, kad perdirbti vaisiai ne ką geriau už šokoladą. Tai ką dabar daryti sveikų žaliųjų glotnučių gerbėjams?

Cha! Jei glotnučio sudėtyje yra baltymų, riebalų, skaidulinių medžiagų ir ne per daug vaisių, viskas gerai. Tačiau glotnutis iš 100 proc. vaisių iš tiesų prilygsta desertui. 

Gera žinia saldumynų mėgėjams jūsų knygoje yra ta, kad SAIKINGAI VARTOJAMAS CUKRUS NĖRA ŽALINGAS. Ar susidūrėte su pasipriešinimu šiai idėjai? Ir ką valgote, kai norisi ko nors saldaus?

Kad ir kas būtų teigiama mitybos srityje, visada atsiras prieštaraujančių. Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą ir vadovautis sveiku protu. Jei noriu ko nors saldaus, tai ir valgau! Jokių problemų.
 
Kodėl sukūrėte bendruomenę „Gliukozės deivė“ (angl. „Glucose Goddess“)? Ar radote naudingą įrankį gliukozės tyrimams?

Sukūriau „Instagram“ paskyrą, o vėliau parašiau knygas, kad šios žinios skaitytojams būtų kuo prieinamesnės. Grįžtamąjį ryšį gauti visada yra smagu, man tai padeda tapti geresne mokslo populiarintoja.