Naujienos

Šių metų Runebergo vaikų literatūros premijos laimėtojos suomės Karin Erlandsson romanas „Naktinis ekspresas“ yra nuostabi Kalėdų istorija apie dingusius artimuosius.

2021 12 02

Ieškodama ramybės ir tylos, iš miesto triukšmo suomių žurnalistė ir rašytoja Karin Erlandsson pabėgo į Alandų salas. Pabėgti nuo populiarumo, kai labiausiai už viską mėgsti rašyti, nėra taip paprasta. „Tikiu vaikais ir jų sugebėjimais, manau, kad jie išgyvena visus jausmus, kuriuos išgyvena ir suaugusieji“, – sako Karin, kurios naujausia, neseniai lietuviškai pasirodžiusi knyga „Naktinis ekspresas“ buvo apdovanota Suomijos Runebergo vaikų literatūros premija.

Runebergo apdovanojimas kasmet teikiamas ir knygų suaugusiesiems, ir knygų vaikams rašytojams. Nugalėtoją suaugusiųjų kategorijoje renka vertinimo komisija, o vaikų kategorijoje komisija iš visų, per metus išleistų knygų sudaro kandidatų į apdovanojimus sąrašą. Tuomet iš 6–9 metų Porvo miesto mokyklos pirmosios ir antrosios klasės vaikų sudaryta komisija skaito knygas ir balsuoja už nugalėtoją. Taigi jie sprendžia, kam atiteks pagrindinė Runebergo vaikų literatūros premija – 10 tūkstančių eurų.

 

9–12 metų vaikams skirtas romanas „Naktinis ekspresas“ pasakoja apie mergaitę Danją, gyvenančią šalia nebeveikiančio geležinkelio. Jos mylima močiutė per pastaruosius metus stipriai pasikeitė: ji užmiršta dalykus ir kartais kalba nesąmones. Vieną vakarą močiutė dingsta, o Danja sustabdo naktinį traukinį, kuriuo važiuoja ir daugiau artimus žmones praradusių keleivių. Tai nuostabus pasakojimas apie drąsos suteikiančią meilę ir ilgesį. Užburiančią, jaudinančią, Kalėdų magijos kupiną istoriją, kurią smagu skaityti garsiai, į lietuvių kalbą išvertė Mantas Karvelis, išleido leidykla „Alma littera“.

 

Rašytojai Karin Erlandsson klausimus uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Nežinau, kaip Suomijoje, tačiau Lietuvoje neturime daug rašančių vyresniojo amžiaus vaikams ir paaugliams. Rašytojai tarsi bijo peržengti tą ribą. Rodos, mažiems vaikams ir suaugusiesiems rašyti lengviau. Ką reiškia suprasti paauglius ir įgauti jų pasitikėjimą?

Rašydama negalvoju apie skaitytojus. Visai nesvarbu, į kurią lentyną bibliotekininkė padės mano knygą, – aš tiesiog rašau. Paradoksalu, tačiau man atrodo, kad tai ir yra priežastis, dėl kurios skaitytojai manimi pasitiki. Ir dar dėl to, kad nesistengiu rašyti, kas, galvoju, jiems patiktų. Visada rašau tai, ką norėčiau skaityti pati.

 

Smalsu, apie ką mėgsta skaityti Suomijos vaikai ir paaugliai? Kokios temos juos domina?

Suomijoje, kaip ir pas jus, greičiausiai skaitymas stipriai konkuruoja su ekranais. Neabejoju, kad paaugliams knygose reikia lygiai to paties, ko jose ieško suaugusieji: šiek tiek laiko, kad galėtų pabėgti nuo realybės, į juos panašių herojų ir žodžių, kurie skambėtų tik jiems.

 

Jūsų knygų herojai – ir komiški, ir melancholiški, ir bjaurūs, ir kartais net kiek gąsdinantys. Atrodo, į visus juos žvelgiate su meile. Ar šios herojų savybės atkeliauja iš žmonių, kurių sutinkate?

Į visus žmones – tikrus ir gyvenančius knygose – stengiuosi žiūrėti su meile. Man pasisekė, nes tikrame gyvenime dar nesu sutikusi blogiukų.

 

Esate sakiusi, kad knygos – būdas parodyti sau, kas iš tiesų yra svarbu. Kas brėžia jūsų moralės normas?

Na, ir sunkūs jūsų klausimai! Mano moraliniai standartai... Visų religijų esmė – meilė ir solidarumas. Taip ir stengiuosi gyventi.

 

Mėgstate kartoti, kad niekada neturite plano, ką rašysite. Tačiau knygos idėjos iš kažkur randasi? Iš kur į jūsų stotį atkeliavo „Naktinis ekspresas“?

Važiavau mažu traukiniu iš Helsinkio į Hanko miestą, toje kelionėje natūraliai pradėjau galvoti apie traukinius ir magiškas traukinių stotis. Alandų salose, kur gyvenu, traukinių nėra, man tai pasirodė egzotiška.

 

Kalbėti vaikams apie praradimus ir mirtį nėra paprasta. Ypač pastaruoju metu, kai šiuolaikiniai žmonės tarsi nori mirtį nustumti toliau, jos nematyti. Ar pati esate išgyvenusi netektį? Ar rašytojui lengviau rašyti apie tai, ką pats yra jautęs ir išgyvenęs?

Vargu ar egzistuoja žmogus, kuriam neteko patirti netekties. Man regis, svarbu kalbėti apie tai, kaip priimame mirtį, kaip išgyvename, netekę artimo ir brangaus. Ir kaip mums pavyksta atsikratyti pykčio, nekaupti jo savo viduje.

Be jokios abejonės, rašyti apie tai, ką esi patyręs, kur kas lengviau. Galiu pasakyti, kad būtent rašydama aš tvarkausi su savo emocijomis. Mano įkvėpimas yra jausmai, o kai jų daug, rašymas ramina.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje šeimos ryšiai darosi vis silpnesni. Būna, vaikai užauga nematydami savo senelių. Kaip manote, ką jie praranda?

Esu rašytoja, ne šeimų ekspertė, todėl nemanau, kad galiu atsakyti į šį klausimą. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus stengiasi tiek, kiek gali, iš savosios perspektyvos.

 

„Žmonės taip nusimena, kad pamiršta, kas esą, arba tiesiog nebegali tverti savo pasikeitimo, todėl ima ir išeina iš savęs, kai kurie dingsta dėl ligos arba vienatvės“ – argi ne puikus paaiškinimas? Gyvename didelėje bendruomenėje, tačiau kuo toliau, tuo vienišesni daromės.

Mes, žmonės, esame vieni kitiems reikalingi. Viskas, kas gelbsti nuo vienatvės, yra gerai.

 

Prieš Kalėdas paprastai vyksta daugybė stebuklingų dalykų. Ar specialiai knygai pasirinkote šį laiką?

Kalėdos skelbia viltį, o „Naktinis ekspresas“ ir yra viltis. Norėčiau turėti traukinį, gebantį nuvežti pas žmones, kurių esu netekusi.

 

2021 metais už „Naktinį ekspresą“ gavote Runebergo jaunimo premiją. Be jokios abejonės, įvertinimai yra svarbu, tačiau ko tikitės, kai pradedate pirmuosius knygų sakinius?

Galvoju apie istoriją ir kaip spręsiu joje atsiradusias problemas. Niekada neturiu plano, taigi rašydama jaučiu tokį pat jaudulį ir smalsumą, kas nutiks mano herojams, kaip ir mano knygų skaitytojai. Be galo mėgstu rašyti, šiame gyvenime man vien jo ir užtektų. Taigi, kai rašau, negalvoju nei apie pinigus, nei apie skaitytojus ar būsimus įvertinimus.

 

Ar savo istorijas leidžiate skaityti savo vaikams? Ar įsiklausote, ką jie sako?

Turiu du sūnus, 16 ir 12 metų. Prisipažinsiu, teko papirkti juos, kad išklausytų. Pasižymėjau ir taisiau vietas, kurių klausydami jie atrodė nuobodžiaujantys.

 

Jūsų knygą „Naktinis ekspresas“ iliustravo vienas garsiausių Švedijos iliustruotojų Peteris Bergtingas. Ar atidavėte jam tekstą ir nesidomėjote, kokios bus iliustracijos, o gal judu tarėtės, kaip turėtų atrodyti knygos herojai? Galbūt kai kurie daiktai iš knygos primena jūsiškius?

Pasitikėjau juo. Mudu niekada taip ir nesusitikome, – knygą jis iliustravo per griežtą karantiną. Nemanau, kad turėčiau ar netgi galėčiau reikšti nuomonę ar pretenzijų Peterio darbui. Juk, kaip sakote, jis yra vienas talentingiausių Švedijos iliustruotojų.

 

Ar pavyko šią vasarą panardyti, juk tai – mėgstamas jūsų užsiėmimas. Ir galbūt būdas perkrauti savo smegenis, panerti į visai kitokį vaizdinių pasaulį?

Vandenyje – tyla. Tai vieta, kur neprivalu atitikti žmonių lūkesčių. Supraskite mane teisingai: man patinka būti su žmonėmis, tačiau iš tiesų mano esybė be galo trokšta ramybės.