Naujienos

Rosellos Postorino romane atgyja tikra Hitlerio maisto ragautojos istorija

2020 07 23

„2014 metų rugsėjo mėnesį viename italų laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Margot Wölk, paskutinę dar gyvą Hitlerio maisto ragautoją. Ponia Wölk niekada nieko nepasakojo apie tai, ką patyrė per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau sulaukusi 95-erių, nusprendė atskleisti savo paslaptį. Panorau pasidomėti ta moterimi ir jos istorija, išsiaiškinti, kodėl mane taip palietė moralinės dilemos slypinčios Wölk viduje. Sekretorė, virtusi Hitlerio maisto ragautoja, tarsi tapo jo bendrininke. Tuo pat metu - ir auka, ir nusikaltėle. O svarbiausia -  pati sau norėjau atsakyti į klausimą, o kaip aš pasielgčiau jos vietoje“, - taip savo apsisprendimą parašyti knygą „Ragautojos“ („Le assaggiatrici“) aiškina italų rašytoja Rosella Postorino.

Bestseleriu tapęs, į daugelį pasaulio kalbų išverstas romanas yra laimėjęs prestižinę Campiello premiją, taip pat nemažai kitų svarbių nacionalinių ir tarptautinių premijų. Pagal šią knygą kuriamas to paties pavadinimo kino filmas.

Romaną Ragautojos“ lietuviškai išleido leidykla „Alma littera“, iš italų kalbos išvertė Rasa Klioštoraitytė. Rosellos Postorino romanas ją, prisipažįsta, įtraukė ir pakerėjo nuo pat pirmųjų sakinių. Vertėja žavėjosi autorės išmone, puikiu stiliumi, paveikiai, kūrybiškai ir vaizdingai papasakota ir tikrais faktais paremta istorija, meistriškai sukurtais, atmintin giliai įsirėžiančiais veikėjų paveikslais.

Vokietijoje gyvenusi Margot Wölk savo didžiąją paslaptį saugojo iki 95-erių. Prieš savo gimtadienį davusi interviu vietos laikraščiui ji prisipažino jaunystėje buvusi viena iš 15 moterų, ragavusių Adolfo Hitlerio maistą. Pasakojama, kad fiureris buvo apsėstas minties, jog sąjungininkai jį nori nunuodyti.

Miestelis, į kurį iš Berlyno atsikraustė Margot, buvo vos už trijų kilometrų nuo Vilko irštva vadinamo, itin slapto Adolfo Hitlerio štabo-bunkerio. Ją ir kitas 14 moterų esesininkai atrinko itin slaptai užduočiai – ragauti maistą, kasdien patiekiamą ant Hitlerio stalo. „Turėdavome viską suvalgyti, ‒ 2014 metais Vokietijos televizijos kanalui RBB sakė Margot. – Paskui valandą laukdavome, ar tądien išgyvenome, ar nepasireiškė apsinuodijimo požymiai. Iš laimės staugdavome kaip šunys, kad pavyko pereiti per dar vieną dieną. Mes, ragautojos, gyvenome lyg žvėrys narvuose“.

„Bandžiau įsivaizduoti save jos vietoje, mėginau susitapatinti su jos baime, siaubu, alkiu ir pažeminimu, kurį jai teko patirti“, ‒ viename interviu yra sakiusi rašytoja R. Postorino.
Margot Wölk tapo Hitlerio maisto ragautoja ne dėl politinių sumetimų, ji tvirtino niekada nebuvusi naciste. Tiesiog atsidūrė netinkamu momentu netinkamoje vietoje: iš bombarduojamo Berlyno jai teko persikelti į Didįjį Parčą pas uošvius, vyras tuo metu kariavo fronte. Didysis Parčas buvo visai netoli Vilko irštvos. To miestelio meras buvo užkietėjęs nacistas, tad aplinkybės susiklostė taip, kad ji buvo priversta ne savo noru dirbti Hitleriui.

„Jauna moteris rydama kiekvieną kąsnį gali mirti, ji meta iššūkį mirčiai. Ji tarsi bandomasis triušis. Kita vertus, ji yra ir išrinktoji. Ką jauti tris kartus per dieną valgydama maistą, kuris gali būti užnuodytas? Tie skanūs patiekalai gali tave pražudyti, bet tuo pat metu žinai, kad nemirsi iš bado“, ‒ viename interviu svarsto rašytoja, kuri šioje knygoje ir toliau plėtoja labiausiai ją dominančias temas: žmogaus jausmų dviprasmiškumą, plonytę liniją tarp aukos ir kaltojo, prievartą, totalitarinių režimų įtaką žmonių gyvenimams.

Margot Wölk savo interviu pasakodavo, kad maistas, kurį joms tekdavo ragauti, buvo labai geras ir skanus, tačiau ragautojos mėgautis juo negalėjo. Mėsos patiekalų ragauti joms netekdavę, nes diktatorius buvo vegetaras, virtuvėje jam ruošdavo ryžius, makaronus, paprikas, žirnius, kalafiorus, šparagus. Kai paaiškėdavo, kad patiekalai saugūs, juos nunešdavo Hitleriui. Beje, didžiojo diktatoriaus Margot niekada taip ir nepamatė.

Nėra paprasta gyventi žinant, kad kiekvienas tavo suvalgytas kąsnis gali būti paskutinis. Likusį savo gyvenimą Margot maistu mėgautis niekada taip ir neišmoko. Būdavo dienų, kai maisto lėkštė jai sukeldavo emocijų ir ašarų pliūpsnį.  

Jai vienintelei iš visų ragautojų pavyko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą. Artinantis Sovietų armijai, vienas vokiečių karininkas pasodino ją į traukinį, važiavusį į Berlyną. Pasakojama, kad visos kitos maisto ragautojos buvo nužudytos Raudonosios armijos kareivių.

Tikra Margot Wölk istorija pakerėjo italų rašytoją Rosellą Postorino. „Man atrodė, kad literatūroje niekas nėra rašęs apie šitą nacizmo aspektą, be to ši istorija leido giliau nagrinėti man įdomią žmogiškumo temą“, - sako rašytoja, romane Margot pavadinusi savo vardu – Roza. Šitaip, tikina, ji suteikė sau galimybę tyrinėti, kaip pati būtų išgyventi tokį istorijos momentą.  

Rosellą Postorino įsitikinusi, kad romano sėkmę lėmė tai, jog knygoje pasakojama paprastos, moralinės krizės ištiktos moters istorija. „Margot nebuvo nacistė, tačiau kasdien, tris kartus per dieną, ji rizikavo savo gyvenimu, mėgindama išsaugoti diktatoriaus gyvybę. Sunku suvokti, kaip įmanoma gyventi, kasdien žaidžiant „rusišką ruletę”, - sako rašytoja.

 


0001_fotojet-15_1595496396-7b5d7c5c66c0a82a27e164a861912a63.jpg