Rašytojos Kristinos Dryžos permainų vėjai: palikusi didžiuosius pasaulio miestus, antrąją knygą rašo Juodkrantėje

„Labai norėčiau, kad mano knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą ir būtų skaitomos lietuvių! Jei mano tėvynėje knygynų lentynose būtų ir mano knygų, išsipildytų mano svajonė“, – taip prieš trejus metus kalbėjo rašytoja, anksčiau įtakinga futurologė ir verslo konsultantė Kristina Dryža. Tada ji dar nežinojo, kad įprastai gyvenančią tarp Londono, Havajų, Tokijo ir Niujorko Lietuva pasigrobs ilgesniam laikui.

 Karantiną Australijos lietuvė leido Juodkrantėje, o visai neseniai pasirodė Ievos Albertavičienės į lietuvių kalbą išversta ir leidyklos „Alma littera“ išleista jos knyga „Ką atneša vėjas“ („Grace and the Wind“).

 Nutolusi nuo ateities prognozių, Kristina Juodkrantėje baigia parašyti antrąją savo knygą. Paklausta, ar nesijaučia čia įstrigusi, rašytoja sako: „Mes galime rinktis – ar esame vidiniame kalėjime, ar vienuolyne. Miškas čia yra magiškas ir mistinis, visai nesijaučiu įstrigusi. Atvirkščiai – gal net labiau išsilaisvinusi. Juodkrantės miškas manyje vaikšto taip pat, kaip aš jame, gyvybė kvėpuoja kartu. Laikas čia leido man pinti kasdienybę ir šventumą su švelnumu, kurio joks miestas pasiūlyti negali.

 Australijoje gimusios Kristinos šaknys – Lietuvoje. Jos senelis iš mamos pusės – talentingas smuikininkas, kilęs iš Kauno, senelė – iš Papilės. Tėčio tėvai – iš Klaipėdos. Per karą ir vieni, ir kiti atsidūrė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, ten gimė Kristinos tėvai, vėliau su savo šeimomis pasitraukę į Australiją. „Jaučiu, kad priklausau Australijai ir Lietuvai, tačiau net ir tos dvi šalys niekaip negalėtų manęs apibūdinti“, – ji sako.

 Kristina pasakoja augusi lietuvybe alsuojančiuose namuose, šeštadienius ji leisdavusi lietuvių mokykloje, kur mokėsi gramatikos, kultūros ir tradicijų. „Mėgstamiausi mano vaikystės prisiminimai yra iš senelių namų. Močiutė man ir broliui pagamindavo tradicinių lietuviškų patiekalų, o su seneliu žaisdavome domino ir valandų valandas leisdavome sode. Paminiu tai ir knygoje, seneliai man buvo tikri stabai“, – sako rašytoja ir priduria, kad knygos herojės Greisės senelių Veronikos ir Kosmo aprašymai yra atkeliavę iš prisiminimų ir tikrų patirčių.

 Skaitytojas knygoje aptiks ir daugiau realių, Kristinos Dryžos išgyventų patirčių. Paauglystėje ji jautėsi nepritampanti mokykloje, sako, nežinojusi, kam priklauso ir kaip galėtų prisitaikyti prie sistemos. „Būdama dvidešimties sukūriau savo personą – ji buvo daug žavingesnė ir laisvesnė, negu pati išties jaučiausi viduje. Prireikė laiko, jog suprasčiau, kad mūsų balsas niekada gerai neskambės ten, kur jam nereikia skambėti“, – prisimena. O šiandien sako tvirtai žinanti: „Kai susipažįstame su savo archetipu, gauname priėjimą prie durų. Atvėrę jas, labiau suprantame, kas išties esame. Archetipas tarsi pakloja mums žemėlapį. Pasikliovę juo, galime keliauti po pasaulį ir save.“

 Pastaraisiais metais būtent aplink tai ir sukasi konsultantės, rašytojos ir žmogaus sielos tyrinėtojos darbai.

 Knygos „Ką atneša vėjas“ veiksmas vyksta vidurinėje mokykloje. Rašytoja įsitikinusi, kad būtent čia formuojasi ankstyvoji gyvenimo patirtis, vėliau veikianti žmogaus pasaulio suvokimą. „Paauglystėje buvau maištautoja, – prisimena, – negalėjau laikytis taisyklių, visada turėjau stiprią nuomonę. Kaip daugelis jaunų žmonių alkau pripažinimo ir atpažinimo. Kartais – visai nepelnyto. Mūsų pačių tuštybė ir noras būti išskirtiniams dažnai pakiša koją, tačiau bręstant noras būti reikšmingai dingo, supratau, kad paprastumas pasitarnaus labiau, nei noras būti pripažintai. Nuolankumo malonė suteikia nepaprastą jausmą sklęsti tarp radarų.“

 Australijoje Kristina Dryža baigė antropologijos, istorijos ir komunikacijos studijas. Sako, visuomet jautusi neįveikiamą potraukį gilintis į egzistencijos kompleksiškumą, o šiandien norinti leisti likusį jai laiką pagarbiai mąstydama apie trapų gyvenimo voratinklį, kuris viską sujungia į vieną. „Tai, kad egzistuojame didžiulėje tarpusavio ryšių matricoje, manęs niekada nenustos stebinti“, – priduria.

 Savo knygą rašytoja skiria tiems, kurie nori išmokti gyventi geriau – šiandien ir kiekvieną dieną. Pagrindinė knygos herojė Greisė trokšta pripažinimo ir meilės, bet niekaip nepritampa prie bendraamžių. Dėl savo bėdų ji nuolat kaltina kitus, vis pasiduoda pykčiui bei nevilčiai. Mergina dar nesupranta, kad jau turi viską, kas šiame gyvenime svarbu. Netikėtai Greisės pasaulis ima keistis. Iš pradžių skeptiškai ir net piktai reagavusi į patarimus, ji pamažu juos priima ir ima geriau suprasti pati save. Tampa dėkinga už gausą, kurios yra apsupta ir kurios anksčiau nevertino. Pajunta pilnatvę ir ramybę – ne tą išorinę, greitai prarandamą, o sklindančią iš vidaus. Eidama naujuoju keliu Greisė vis dar suklumpa, bet tie suklupimai – ne mažiau svarbios pamokos.

 „Man svarbu dalytis asmenine patirtimi, o ne analizėmis, – teigia knygos autorė ir sako, kad kiekvienam iš mūsų yra svarbu išsiaiškinti, kas mumyse neleidžia priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. – Jeigu kas nemalonaus egzistuoja tavo gyvenime – žmogus ar patirtis, privalome stoti į akistatą. Ir žinoti, kad turime užtektinai jėgų tai įveikti. Atsidūrę sudėtingoje situacijoje, galime joje tik būti. Ne taisyti, spręsti ar tikėtis, kad ji dings, bet būti joje, lydėti, sutikti. Pirmiausia mokytis priimti.“

 Rašytoja neabejoja, kad tikroji jėga ir galia ateina, kai pradedame naudoti galią, kurią turime, užuot troškę galios, kurios neturime. Paradoksalu, tačiau priėmę tai, kas esame, pradedame pasikeitimų procesą.