Naujienos

Rašytojas L.Myttingas: „Mane paskatino rašyti ryšys, kurį degančios malkos židiny ar lauže sukuria tarp žmogaus, gamtos ir metų laikų“

2020 07 23

Norvegų rašytojas Larsas Myttingas vadinamas viena iš didžiausių knygų leidybos sėkmės istorijų Skandinavijoje. Jo knyga „Hel ved“ („Norvegų giria“) apie šalies medžių istoriją buvo parduota daugiau kaip pusės milijono egzempliorių tiražu, puikaus kritikų įvertinimo sulaukė ir jo grožinės knygos. Šiame interviu rašytojas pasakoja apie tradicijas, persismelkiančias į jo knygas, tai, ką jis nori perteikti savo kūriniais.

Lietuvių kalba yra išleistos dvi šio autoriaus knygos –Plauk su skęstančiais“ bei Seserų varpai“, abi jos patraukė istoriniais romanais besidominčiųjų skaitytojų dėmesį. Rašytojas sako, kad su Lietuva jį sieja ne tik skaitytojų dėmesys jo knygoms, bet ir rašomų kūrinių tematika. „Aš visada norėjau aplankyti Lietuvą dar ir todėl, kad ji siejasi su „Seserų varpų“ trilogija. Juk vienas iš veikėjų 1860 metais gimė Mėmelyje – šiandieninėje Klaipėdoje, tad noriu ten nuvykti ir sužinoti daugiau apie nuostabią pasienio miesto, kuriame praėjusį šimtmetį įvyko tiek daug pokyčių, istoriją", – sako autorius.

-Jūsų knyga „Norvegų giria“ tapo bestseleriu jūsų gimtojoje šalyje, pagal ją buvo sukurta televizijos programa. Kodėl, jūsų nuomone, ji tapo tokia sėkminga? Kaip manote, ar meilė giriai teka norvegų venose ir tam tikru būdu reprezentuoja šalies sielą? Ir iš kur kyla ta aistra?

 – Norvegijoje puoselėjama medžio kultūra, kurioje persipina tiek meilė medžio darbams, tiek ir nuotaika, kuri sukuriama drauge sėdint prie degančio židinio. Bet labiausiai mane paskatino rašyti ryšys, kurį degančios malkos židiny ar lauže sukuria tarp žmogaus, gamtos ir metų laikų. Šiame ryšyje atsiskleidžia tiek filosofinis, tiek ir meilės lygmuo. Pradėjome nuo nedidelio knygos tiražo, ir mūsų nuostabai jis buvo greitai išpirktas, visai nesitikėjome tokios sėkmės – kas pasakytina apie daugelį bestselerių – jų nenumatysi. Dešimtis tūkstančių metų sėdėjome aplink laužą, jis saugojo mus nuo šalčio ir laukinių gyvūnų, ir tai tikriausiai mumyse paliko gilią žymę.

-Galime suprasti, kad giria labai svarbi Norvegijos istorijoje ir netgi dabartiniame gyvenime. Tačiau knyga sulaukė gerų atsiliepimų ir kitose šalyse. Taip pat galime pastebėti populiarėjant knygas apie gamtą ir žmogaus sąveiką su ja. Ar manote, kad kuo daugiau įsileidžiame technologijų, šiuolaikinio gyvenimo būdo, tuo labiau ilgimės pasaulio, kurį praradome?

 – Manau, kad visi mes savo gyvenime norime daugiau paprastumo – bet prisiminkite, kad rašytojas apie gamtą, Henry Davidas Thoreau, parašęs žymųjį „Voldeną“, taip pat norėjo mažiau streso keliančio gyvenimo – dar 1850 metais! Bet aš išties manau, kad tai, ką vadiname „prarastuoju pasauliu“, iš esmės tėra tas pats susižavėjimas, padedantis mums išgyventi – tyra meilė matant, kaip viskas auga, žvejojant, kepant duoną, tiesiog dirbant su pirmapradėmis jėgomis.

– Prieš tapdamas rašytoju dirbote žurnalistu. Kaip, jūsų nuomone, jūsų žurnalistinis darbas pakeitė jūsų rašymą? Atrodo, kad jums labai svarbu detalės, tikri faktai, istorinis tikslumas.

 – Iš tikrųjų, prieš pradėdamas rašyti grožinę literatūrą, turėjau atsikratyti savo senojo mąstymo būdo. Buvau įpratęs aprašyti tikrus įvykius pasaulyje su realių žmonių citatomis, ir pradėjęs pirmąjį romaną, nuolatos galvodavau, ar kas nors tuo patikės. Po kelių savaičių įsivedžiau sau labai paprastą taisyklę, galbūt tokią paprastą, kad net beprasmišką, tačiau pasakiau pats sau: „Kas parašyta šiame puslapyje, tas ir nutiko“. Tačiau vėliau, rašant kitus romanus, žurnalistinis požiūris man padėjo, nes esu įpratęs ieškoti faktų netradicinėse vietose. Nuostabiausia tai, kad kuo labiau priartėji prie istorinės tiesos – detalėse, mentalitete, bei atsižvelgi į tikrus istorinius įvykius – tuo didesnę ir įspūdingesnę fantaziją gali sukurti – kitaip sakant, spalvingesnę pasaką.

 – Kokie rašytojai jus labiausiai įkvepia?

– Kalbant apie istorijas, man labai patiko spalvingi, bet galbūt ne tokie literatūriniai pasakojimai – dievinu britų rašytoją Daphe du Maurier už jos paslaptis ir tikiu, kad katalonų rašytojo Carloso Ruizo Zafono „Vėjo šešėlio“ siužetas vienas geriausių, tačiau už išmintį visuomet mylėjau Karen Blixen ir Hemingway'ų, o Knutą Hamsuną dievinu dėl jo rašymo stiliaus. Ir, žinoma, Cormacą McCarthy. Iš tiesų, jų yra pernelyg daug, kad visus paminėčiau, tačiau vienas iš autorių, nuostabiai sujungiančių stilių ir paslaptį – danas Peteris Hoegas.

– Jūsų knyga „Plauk su skęstančiais“ yra iš dalies tapatybės paieškos, iš dalies pasakojimas apie šeimos paslaptis, o taip pat ir istorinis romanas. Kaip pasirinkote šį laikotarpį ir šią istoriją? Kiek atlikote tyrimų ir kaip jie pakeitė jūsų požiūrį į šiuos istorinius įvykius?

– Ši knyga pareikalavo daugybės tyrimų. Tiek kuriant istoriją, tiek ir vėlesniais rašymo etapais, kadangi knyga labai sudėtinga. Tris kartus vykau į Prancūziją aplankyti mūšio laukų ir baldų gamintojų. Praleidau savaitę Šetlande, tyrinėdamas vietovę, gamtą ir orus. Dabar žvelgiu į tai kaip į geriausią savo gyvenime rašymo laikotarpį. Turėjau daugybę laiko, nes tuo metu niekas iš manęs nesitikėjo romano. Bet pati istorija manyje brendo daugiau nei 30 metų – būdamas vos 16 metų mąsčiau apie pradingusį giminaitį, baldų gamintoją.Be abejo, tai išsirutuliojo į kažką visiškai kita, tačiau pagrindiniai knygos elementai pagrįsti to ankstyvojo įkvėpimo. Didžiausias asmeninis mano pokytis – naujas susidomėjimas Pirmuoju pasauliniu karu. Aš, kaip norvegas, daug mokiausi apie Antrąjį pasaulinį karą, bet, išties, žmonių pasiaukojimas ir karo mentalitetas mane domina galbūt kur kas gilesniame lygmenyje.

 – Jūsų knyga „Seserų varpai“ paremta legenda. Bet jūs taip pat teigiate, kad ji iš dalies pagrįsta jūsų močiutės pasakojimais. Ar galite apie tai papasakoti daugiau?

– Mano gimtajame miestelyje gyvuoja sena pasaka apie bažnyčios varpus – jie buvo nukalti dviejų seserų atminimui ir neturėjo būti atskirti vienas nuo kito. Tačiau vienas iš jų buvo nukabintas, o likęs varpas, anot pasakojimų, pats skambino kviesdamas seserį, taip pat įspėdavo apie gresiantį pavojų. Norėjau panaudoti šį varpų motyvą didesnėje šeimos kronikoje, apimančioje net tris kartas, tačiau tokios istorijos iš esmės yra mažos apimties ir ribotos – jas sunku išplėtoti į ilgesnius pasakojimus. Taigi, sujungiau varpų istoriją su vienos šeimos istorija, paremta tikrais vietos įvykiais. Dalis įvykių gyvuoja šeimų prisiminimuose, kai kuriuos išgirdau iš senų vietos žmonių. Taigi, norėjau sukurti ne tik tikrą istorinį romaną, bet ir išgalvotą, susidomėjimą keliantį veikėją.

– Naujose jūsų knygose taip pat pasakojama, kaip žmonės iš kitų šalių domėjosi Norvegijos kultūra. Apie tai gana daug kalbėjote Frankfurto knygų mugėje. Sakėte, kad norvegai šiuo požiūriu yra gana praktiški, pavyzdžiui, jie tiesiog išardė senąsias bažnyčias (vadinamąsias stavkirke) ir panaudojo medieną savo namų statybai. Ar galite papasakoti apie savitą požiūrį į kultūrą, religinius pastatus Norvegijoje?

– Mes labai didžiuojamės šiomis senovinėmis bažnyčiomis. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad tos, kurias išsaugojom, yra nuostabios ir labai gerai išsilaikiusios. Mes suprantame, kad jų vieta tarp unikalios saugomos pasaulinės architektūros – kaip ir religinis vikingų laivas. Norvegai galbūt nėra patys krikščioniškiausi žmonės, tačiau mes vertiname bažnyčias kaip meditacines vietas ir kaip kertinius vietinės istorijos akmenis. Tikriausiai turėjome apie 1000 bažnyčių, dabar beliko 28 – ir turbūt galėjome išsaugoti kokį 100 – 150, jei būtume supratę jų svarbą 1800 – 1880 metais, kai daugybė jų buvo nugriauta. Dažnai kaltinu norvegus tuo, kad išmetame savo pačių istorinius simbolius, nuolat trokštame naujų, bet galbūt tai yra šalies, kuri stato iš medžio, o ne iš akmens, likimas. Norvegai galbūt nėra patys krikščioniškiausi žmonės, tačiau mes vertiname bažnyčias kaip meditacines vietas ir kaip kertinius vietinės istorijos akmenis.

– Norvegija, kaip ir kitos Skandinavijos šalys, garsėja detektyviniais romanais. Pamenu, Jo Nesbo kartą sakė, kad jei Salmanas Rushdie būtų norvegas, jis taip pat parašytų trilerį. Kaip tai paaiškintumėte – tą polinkį prie tamsos, prie tamsių paslapčių? Kodėl būtent Skandinavija?

– Sunku pasakyti, tačiau laukinė gamta, ekstremalus šaltis ir sniegas kartu su ypač modernia ir praktiška visuomene, sukuria labai įdomų kontrastą. Aš pats turiu asmeninę teoriją, kad mums patinka gąsdinti save tamsos būtybėmis, nes nėra nieko baisiau, nei naktį vaikščioti mišku, kai tavo protas akimirksniu tave apkvailina, vaizduodamas neegzistuojančius dalykus, ir ta baimė yra tobula nuotaika paslaptingam romanui sukurti. Vieną kraupiausių romanų 1930-ųjų pabaigoje parašė André Bjerke, jis vadinasi „Mirusiųjų ežeras“, jame apjungta Freudo psichologija su hipnoze tamsiame Norvegijos miške.

 – Kaip pasirenkate istorijos formatą? Grožinė literatūra, negrožinė literatūra arba trilogija, kaip bus su „Seserų varpais“?

 – Visada norėjau sukurti ir parašyti trilogiją – pasakojimą, kurio negali išplėtoti vienoje knygoje, netgi didžiuliame tūkstančio puslapių romane, sukurti skaitytojui pasikartojimo jausmą. Kad vietovės, nuotaika ir veikėjai skaitytojui jau būtų žinomi iš ankstesnių knygų, kad jie lauktų tęsinio, bandytų įsivaizduoti, kaip toliau rutuliosis istorija. Pačiam rašymui jau daug kas pasiruošta, bet kita vertus, negali pakeisti pirmosios dalies dėstymo principo. Bet man patinka, kad galiu rašyti apie kelias kartas, sekti technikos pažangą ir socialinius pokyčius ir leisti visam tam plėtotis vietovėje, kurią skaitytojas jau pažįsta. Tačiau yra nemažai iššūkių. Antroji dalis turi būti atskiras romanas, tačiau taip pat ir didžiosios istorijos vidurys, todėl negalima panaudoti visos, veikėjų sukauptos, amunicijos. Taip pat sudėtinga dirbti su istorija, kuri apima kelis šimtus puslapių ir talpina savyje daugybę vienas su kitu susijusių įvykių. Visa tai gyvena mano mintyse jau kelerius metus ir gyvens dar kelerius, tačiau aš bent jau žinau pasakojimo pabaigą, ir kai pabaigsiu paskutinį skyrių, mėnesį laiko žvejosiu su museline meškere.


– Jūsų knygos išverstos į daugelį kalbų. Ar pastebite skirtumų kaip skaitytojai suvokia jūsų darbus? Kur turite daugiausia gerbėjų?

– Išties, skirtumų tarp šalių nėra labai daug, bet, be abejo, pietinių šalių gyventojams istorijos apie sniegą ir negandas atrodo egzotiškesnės. Turiu daug skaitytojų Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje, bet taip pat gaunu daug laiškų iš skaitytojų Baltijos šalyse ir turiu du artimus draugus Lietuvoje (Kaune).

– Čia, Vilniuje, žmonės labai laukia knygų mugės. Tai didžiausias kultūrinis įvykis šalčiausiu metų laiku. Esate kviečiamas į daugelį didžiausių knygų mugių Europoje. Kaip galėtume jus įkalbėti, kad atvyktumėte pas mus?

 – Norėčiau atvykti, tačiau visą savo laiką skiriu antrosios trilogijos dalies rašymui – ji bus pabaigta jau šį rudenį. Aš visada norėjau aplankyti Lietuvą dar ir todėl, kad ji siejasi su „Seserų varpų“ trilogija. Juk vienas iš veikėjų 1860 metais gimė Mėmelyje – šiandieninėje Klaipėdoje, tad noriu ten nuvykti ir sužinoti daugiau apie nuostabią pasienio miesto, kuriame praėjusį šimtmetį įvyko tiek daug pokyčių, istoriją.

– Ir paskutinis klausimas yra apie koronavirusą. Kaip jis paveikė jūsų darbą? Literatūros padėtį Norvegijoje? Ar manote, kad ši situacija pakeis pasaulį, mąstymo būdą, jei taip – kokiu būdu?

– Tiesą sakant, buvo nuobodu. Man, kaip rašytojui, patinka vakarais susitikti su kitais žmonėmis, bet staiga nebebuvo ką aplankyti. Tačiau panašu, kad išmokome keletą naujų pamokų ir galbūt keletą dalykų apie vienatvę ir tylą. Ir taip, taip pat išmokome plauti rankas ir manau, kad iš tiesų mūsų sveikata pagerės, nes išmokome neužkrėsti vieni kitų ir kitomis ore plintančiomis ligomis, ne tik koronavirusu. Taigi, aš tiesiog plausiu rankas ir daugiau rašysiu.

Kalbino Audrius Ožalas, 15.min. vyr. redaktoriaus pavaduotojas

Nuotraukoje tinklaraštininkės "Aš skaitau" fotografuota bažnyčia minima knygoje "Seserų varpai"


0001_fotojet-13_1595493957-f699787421fc0bc1a88ed38239b7d0e6.jpg