Naują knygą apie virusą parašęs Kristijonas Kaikaris: „Prieš 25 metus toks scenarijus atrodė neįtikėtinas“

2020-10-23
Naują knygą apie virusą parašęs Kristijonas Kaikaris: „Prieš 25 metus toks scenarijus atrodė neįtikėtinas“

„Kai vakare atsigulęs lovoje galvoji, ką rašysi rytoj, o ryte atsikėlęs tikrai sėdi rašyti, juk gali pasijusti rašytoju, ar ne?“ – šypsosi diplomuotas medikas, buvęs „Oracle Lietuva“, „Microsoft Lietuva“, „Small Planet“ vadovas, „Formulės 1” komentatorius, keliautojas Kristijonas Kaikaris. Savo antrosios knygos „Rozmarinas“ idėją jis nešiojosi daugiau nei dvidešimt metų, tačiau knyga atėjo kaip niekada laiku – virusas yra pagrindinis šios knygos herojus.

 Naujoji tavo knyga, greičiausiai, įsibraus į sąrašą tų, kurie išleis knygas apie virusą. Aktuali tema – ir pliusas, ir minusas?

Prieš 25 metus, kai Vilniaus universitete dar studijavau mediciną, sugalvojau parašyti trumpą fantastinį apsakymą. Mano pirmasis bandymas pasakojo apie žmonių civilizaciją sužlugdžiusį virusą. Taip jau nutiko, kad nebaigtą juodraštį uždariau giliai stalčiuje, pagalvojęs, kad toks scenarijus yra per daug nerealus. To juodraščio tikrai nebūčiau ir prisiminęs, jei ne COVID-19 pandemijos pradžioje internete pasklidusi žinia, kad populiarus britų rašytojas Peteris May prieš 14 metų irgi rašė istoriją apie viruso sukeltą pandemiją. Anuomet jo rankraščiu nesusidomėjo nė vienas leidėjas. Visiškai dėl viruso izoliuotas Londonas jiems pasirodė per daug nerealus. Siurprizas – staiga tema tapo itin aktuali! Gerai paieškojęs, radau ir savąjį juodraštį, baigiau jį per kelias dienas. Apsakymą paskaitė mano kolegė, rašytoja Jolita Herlyn. Ji neatstojo nuo manęs tol, kol nepažadėjau parašyti knygos! Kadangi istorijos griaučiai gyvavo 25 metus, „Rozmariną“ rašiau vos pusantro mėnesio.

 Virusas aplink save leidžia paskleisti daug įvairiausių situacijų. Lyg ir nieko naujo čia neišgalvosi – daug kas parašyta, parodyta filmuose. Kuo tavo knyga bus kitokia?

Pasakoju alternatyvų scenarijų apie distopinį rytojų, kuomet žmonės nesugeba įveikti mirtino viruso. Grupė išlikusiųjų nedidelėje gyvenvietėje apsitveria aukšta tvora su spygliuota viela, jie apsirūpinę viskuo, ko reikia išgyventi visiškoje izoliacijoje trejus metus. Pasaulis už tvoros jiems kelia mirtiną baimę, jie supranta, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Tačiau žmonės lieka žmonėmis – jie nori džiaugtis gyvenimu, mylėti, konkuruoti, dominuoti, žudyti... Situacijos, kuriose jie atsiduria distopiniame rytojuje, nedaug tesiskiria nuo šiandienos. Tai ne „Išprotėjęs Maksas“ su Melu Gibsonu, tai –scenarijus už kitų durų kambaryje, kuriame visi sėdime.

 Distopijos, vaizduojančios fantastinį, katastrofų ištiktą žmonių ateities pasaulį šiuo metu ypatingai ant bangos. Ar pačiam artima tokia literatūra ir įvairios futuristinės teorijos?

Knygas pradėjau skaityti gal šeštoje ar septintoje klasėje. Tada mokyklos bibliotekoje atradau mokslinės fantastikos „Zenito“ seriją. Esu perskaitęs didžiąją dalį „Eridano“ pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų, visuomet skubu į kino teatrą pažiūrėti naujo fantastinio filmo. Mane labai domina ateities technologijos ir futuristinės teorijos, esu pasipaišęs kelis, galimai būsimų knygų scenarijus.

 Iš kur sėmeisi idėjų šiai knygai? Kokias asmenines patirtis panaudojai?

Idėjų man nereikia semtis, jos pačios atsiranda galvoje. Užtenka atsisėsti prie stalo su puodeliu espresso, per kavinės langą stebėti gatvėje zujančius žmones ir galiu sugalvoti bet ką! Tik visada pagalvoju: „O kas iš to?“ Jei atsakymas įdomus, užsirašau.

„Rozmarine“ viskas išgalvota. Išgalvota net ir vieta, kur vyksta veiksmas. Bet knygoje yra žemėlapis, todėl aplinka atrodo reali. Istorija – panaši į tą, kuri galėjo atsitikti. Herojai – kaip „Lego“ kaladėlės iš tikrų žmonių, sumaišytos ir vėl sudėliotos. Bet neapsirikit – du iš trijų skyrių rašau pirmuoju asmeniu, pagrindinis herojus esu ne aš. Rimtai.

 Siaubo filmą primenančios situacijos įaudrina skaitytojo vaizduotę, kas įaudrina tavąją?

Niekas geriau vaizduotės neįaudrina nei tikras gyvenimas. Tikras, ne virtualus ar sufeikintas. Siaubo filmą primenančios situacijos, antraštės, politikai ir panašūs dalykai vaizduotę iškreipia. Bet tai – juk irgi „Lego“ kaladėlės.

 Kokį pasaulį iš tiesų įsivaizduoji? Ar pagalvoji, kokiame gyvens tavo vaikai? Ką pats darai, kad bent kiek padėtum išlikti tokiam pasauliui, kuriame gyvename?

Aš neįsivaizduoju nei distopinio, nei utopinio ateities pasaulio. Nebent apie juos fantazuoju,  svarstydamas naujus knygų scenarijus. Esu optimistas, todėl galvoju, kad mano vaikai gyvens bent jau ne blogesniame pasaulyje, nei aš! Neturiu radikaliai kraštinių minčių dėl pasaulio išlikimo, nemanau, kad garsiai šaukdamas ką nors pakeisiu. Vaikams sakau, kad jie turi gerai mokytis, būtų geresni už kitus, užsiaugintų storą odą, o užaugę tapti turtingais ir įtakingais, galintys ne tik garsiai kalbėti, bet tikrai padėti pasauliui išlikti.

 Kokių pamokų išmokai po to, kai išėjo tavo pirmoji knyga „Nėra vietos dviem“? Ar panaudojai šias patirtis, rašydamas antrąją?

Pirmosios knygos rankraštį daviau skaityti dvylikai žmonių. Nustebau sulaukęs itin skirtingų pastebėjimų ir pageidavimų. Taigi, dar neišleidęs knygos supratau, kad skaitytojai yra labai skirtingi, visiems įtikti neįmanoma. Šaunu matyti gerus atsiliepimus ir aukštus vertinimus, kokių sulaukė mano trileris „Nėra vietos dviem“, bet taip pat džiaugiuosi ir skaitytojų nuomone apie tai, kas knygoje galėjo būti papasakota geriau, ko jiems pritrūko, ar ko buvo per daug. Stengiuosi jų pastabas išgirsti, suprasti ir pasimokyti.