Naujienos

Michelle Obama autobiografijoje „Mano istorija“ prisimena pažintį su Baracku

2020 05 18

Prezidento žmonos parašyta knyga sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Lietuvių kalba jau pasirodė ir paties buvusio JAV prezidento Baracko Obamos autobiografija – „Mano tėvo svajonės“. Michelle knygoje galima rasti užuominų apie tai, kaip prezidentas šią knygą rašė. Prieš dvi savaites „Netflix“ platforma pradėjo rodyti dokumentinį filmą „Becoming“, kuriame kino režisierė Nadia Hallgren užfiksavo Michelle gyvenimo akimirkas tuo metu, kai ji keliavo po pasaulį, pristatydama savo knygą.

Michelle Obamos knyga „Mano istorija“ buvo išleista praėjus vos metams po to, kai Obamų šeima išsikraustė iš Baltųjų rūmų ir savo vietą užleido Donaldui Trumpui ir jo žmonai Melaniai. Knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Alma littera“, išvertė Inga Būdvytytė, Indrė Kaulavičiūtė, Jovita Liutkutė, Dangirutė Giedraitytė. 

Vaikystė, studijos, pirmasis darbas, karjera, pažintis su Baracku Obama, dukrų Malios ir Sashos gimimas, pirmosios ponios pareigos, iniciatyvos, kurios daugybę jaunų merginų įkvėpė siekti karjeros aukštumų, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nepasiduoti skurdui ir smurtui, – tai temos, kurias savo knygoje paliečia Michelle Obama.

 

2009-2017 metus praleidusi šalia savo vyro – JAV prezidento Baracko Obamos, Michelle savo knygoje apžvelgia ne visai paprastą jaunos juodaodės moters kelią į svajonę. „Mokiausi aukšto lygio koledže, kuriame dauguma studentų baltaodžiai, o aš buvau juodaodė, kilusi iš darbininkų klasės. Daugybėje vietų buvau vienintelė moteris, vienintelė afroamerikietė. Buvau ir nuotaka, ir nerimastinga ką tik iškepta mamytė, ir sielvarto draskoma dukra. Dar visai neseniai buvau pirmoji Jungtinių Amerikos Valstijų dama – oficialiai šis darbas nelaikomas darbu, bet jis tapo man tramplinu į neįsivaizduojamų galimybių jūrą ir buvo iššūkis: suteikė man progų mokytis kuklumo, pakylėdavo iki žvaigždžių ir nuleisdavo ant žemės, o kartais patirdavau viską vienu metu“, – rašo savo knygoje Michelle. 

Per tuos metus, kai jai teko stovėti šalia savo vyro, prezidento, Amerika šiai moteriai atsiskleidė visomis spalvomis. Ji dalyvaudavo privačiuose labdaros vakaruose, kurie vykdavo labiau muziejus primenančiuose namuose. Vonios kambariai čia būdavo išpuošti  brangakmeniais. Ji lankė Katrinos uragano užkluptas, namų netekusias šeimas, kurios iki ašarų džiaugdavosi ir tuo, kad turi bent veikiantį šaldytuvą ar viryklę. Jai teko susidurti ir su lėkštais, veidmainiais žmonėmis, ir su tais, kurių dvasios gelmės neaprėpiamos, o sielos stiprybė stulbinama. Pasaulyje ji sutiko daugybę vaikų, kuriems pavykdavo prajuokinti, suteikti vilties ir kurie, vos tik drauge pradėdavo kapstytis sode, palaimingai pamiršdavo, jog šalia – prezidento žmona.

 „Vieni mane laikė įtakingiausia moterimi pasaulyje, kiti apšaukdavo „pikta juodaode“, – ji rašo. – Šypsojausi nuotraukose šalia tų, kurie bjauriaisiais žodžiais plūdo mano vyrą per nacionalinę televiziją, bet vis tiek norėjo židinio atbrailą puošiančio įrėminto prisiminimo. Vienas iš dabartinių Jungtinių Valstijų Kongreso narių yra tyčiojęsis iš mano sėdynės. Ne kartą buvau įskaudinta. Ne kartą išties įniršusi. Tačiau dažniausiai stengdavausi iš viso to pasijuokti“. 

Michelle savo knygoje atvirai pasakoja apie savo gyvenimo vyrą, kurį likimas lėmė sutikti: „Jis man pasakojo, kad kadaise buvo kur kas laisvesnis ir pašėlęs. Pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų visi jį pravardžiuodavo Bariu. Paauglystėje jis rūkydavo žolę įsitaisęs kokioje nors jaukioje, žalumoje skendinčioje vietelėje vulkaninės kilmės kalno papėdėje Oahu saloje. Studijuodamas Vakarų koledže, atrado jau blėstantį aštuntojo dešimtmečio žavesį, klausėsi Hendrixo ir „The Rolling Stones“. Maždaug tuo metu jis nusprendė prisistatinėti nesutrumpintu vardu – Barackas Husseinas Obama – ir ėmė gilintis į sudėtingus savo tapatybės klausimus. Jis buvo baltaodis ir juodaodis, afrikietis ir amerikietis. Buvo kuklus ir kukliai gyveno, tačiau puikiai suprato, kad didžiulės jo proto galimybės galėtų atverti jam duris į priveligijuotą pasaulį. Buvo akivaizdu, kad visa tai jis vertino rimtai. Galėjo atrodyti nerūpestingas ir juokauti, bet niekuomet nepamiršdavo savo įsipareigojimų. Atrodė, tarsi ko ieškotų, nors pats dorai dar nežinojo, kur visa tai jį nuves“.

 Kai Michelle ir Barackas susituokė, šiai teko pripažinti, kad ištekėjo už netradicinio mąstymo žmogaus. „Mudu mokėmės prisitaikyti vienas prie kito, siekėme nedalomo ir amžino junginio mes. Nors buvome tie patys žmonės, nors buvome pora jau kelerius metus, mūsų statusas pasikeitė, nes abu turėjome po antrąją pusę, kurią reikėjo puoselėti. Jis buvo mano vyras. Aš – jo žmona“, – savo knygoje apie santuokos pradžią rašo prezidento žmona.

 Aštuonerius metus jiedu praleido Baltuosiuose rūmuose. „Laiptų čia buvo daugiau nei galiu suskaičiuoti, – ji rašo, – ką jau kalbėti apie liftus, kėglių takelį ir nuosavą floristą. Miegojau lovoje, kurios patalynė buvo itališka. Maistą mums gamino pasaulinį pripažinimą pelniusių šefų komanda ir jį patiekdavo geriau nei penkių žvaigždučių restoranų ar viešbučių profesionalai. Už durų stovėdavo ginkluoti slaptųjų tarnybų agentai su ausinėmis, nutaisę bejausmius veidus ir iš visų jėgų stengdavosi nesikišti į asmeninį mūsų šeimos gyvenimą. Galiausiai mes pripratome, bent jau iš dalies, prie šios keistos naujųjų mūsų namų didybės ir nuolatinio tylaus kitų asmenų buvimo“. 

O paskui viskas baigėsi. Po jausmingų atsisveikinimų, paskutinį kartą išėjusi pro Baltųjų rūmų duris Michelle sako turėjusi save atrasti iš naujo. „Mano mergaitės į Baltuosius rūmus atsikraustė su lėlytėmis „Polly Pocket“, apklotėliu, vardu Blenkis, ir pliušiniu tigru, kurio vardas Tigras; dabar viena jau paauglė, kita – jauna moteris, abi turi planų ir savo nuomonę. Mano vyras savaip mėgina prisitaikyti prie gyvenimo po Baltųjų rūmų ir atgauti kvapą. O štai ir aš šioje naujoje vietoje, norinti tiek daug papasakoti“, – taip savo istoriją knygoje pradeda moteris, kuriai, sakoma, priklauso labai didelė Baracko Obamos sėkmės dalis.

 Michelle visą laiką buvo šalia Baracko. Net ir tuomet, kai jis keliaudavo vienas, ji tarsi nematomas šešėlis sklendė paskui, padėdama, užjausdama ir palaikydama jį. Ji matė, kaip nelengvai gimė pirmoji vyro knyga „Mano tėvo istorija“, kurioje Barackas bandė ieškoti savo šaknų. „Svarbiausia, Barackui pavyko aprašyti savo gyvenimo istoriją, – savo autobiografijoje pastebi Michelle. – Sulipdyti į visumą, rodos, nesuderinamas afrikietiškos, kanzasietiškos, indonezietiškos, havajietiškos ir čikagietiškos tapatybės dalis ir iš naujo atrasti vidinę pilnatvę. Aš juo didžiavausi. Šiuo pasakojimu Barackas tarsi literatūriškai susitaikė su tikru, seniai neegzistuojančiu savo tėvu. Žinoma, pastangos suartėti buvo vienpusės, mat Barackui teko pačiam užpildyti kiekvieną senojo Obamos paliktą spragą ir atskleisti kiekvieną jo paliktą paslaptį. Kita vertus, Barackui šitai nebuvo jokia naujiena. Supratau, kad nuo pat vaikystės visą jam tekusią naštą stengėsi vilkti pats“.

 Siūlome paskaityti Michelle Obamos knygos „Mano istorija“ ištrauką:

 

Kas nutinka, kai vienišius individualistas veda mėgstančią bendrauti, šeimynišką, vienatvės pakęsti negalinčią moterį?

Atsakymas į šį klausimą akivaizdus, jis geriausiai padeda spręsti visokiausias santuokoje iškilusias kliūtis – nesvarbu, kas jūs ar dėl ko nesutariate. Tiesiog reikia prisitaikyti. Jei prisiekėte amžiną meilę, nėra kur trauktis.

Kitaip tariant, 1993 metų pradžioje Barackas išskrido į Balį ir ten maždaug penkias savaites praleido gyvendamas vienas su savo mintimis, palinkęs prie knygos „Mano tėvo svajonės“ rankraščio, dailiu raštu margindamas geltonus liniuotus bloknotų lapus, kasdien vaikštinėdamas ir brandindamas mintis tarp kokosų palmių ir šalia tyliai pliuškenančių bangelių. O aš likau namie Euklido aveniu, antro aukšto bute, virš mamos, be to, Čikagoje prasidėjo dar viena niūri žiema, leduku aptraukusi medžių šakas ir šaligatvius. Stengiausi kuo nors užsiimti, susitikdavau su draugais ir vakarais eidavau į treniruotes. Kaip visada bendraudama su žmonėmis darbe ar mieste, pagaudavau save dažnai vartojančią neįprastą žodžių junginį – „mano vyras“. Mano vyras – rašytojas, šiuo metu jis baigia knygą. Mudu su vyru ketiname įsigyti namą. Taip kalbėdama, jaučiausi neįprastai ir maloniai, be to, prisimindavau vyrą, kurio nebuvo šalia. Be galo ilgėjausi Baracko, bet stengiausi vertinti mūsų padėtį blaiviai, nes supratau: nors ir esame jaunavedžiai, ši pertrauka greičiausiai bus į gera.

Barackas stojo į akistatą su sumaištimi, kilusia dėl nebaigtos knygos, ir išvyko su ja susigrumti. Gali būti, kad tai darė dėl manęs, norėdamas apsaugoti mane nuo chaoso. Neturėjau pamiršti ištekėjusi už žmogaus, mąstančio kitaip, netradiciškai. Savo reikalus jis tvarkė taip, kaip jam atrodė geriausia ir protingiausia, nors žvelgiant iš šalies ta kelionė atrodė kaip atostogos paplūdimyje – lyg medaus mėnuo su savimi, pratęsiantis medaus mėnesį su manimi (kai užplūsdavo vienatvė, negalėdavau atsikratyti minties, kad taip ir yra).

Tu ir aš, tu ir aš, tu ir aš. Mudu mokėmės prisitaikyti vienas prie kito, siekėme nedalomo ir amžino junginio mes. Nors buvome tie patys žmonės, nors buvome pora jau kelerius metus, dabar mūsų statusas pasikeitė, nes abu turėjome po antrąją pusę, kurią reikėjo puoselėti. Jis buvo mano vyras. Aš – jo žmona. Stovėdami bažnyčioje ištarėme tai garsiai vienas kitam ir pasauliui. Buvome prisiėmę papildomų įsipareigojimų.

Daugeliui moterų, tarp jų ir man, žodis „žmona“ turi ypatingą reikšmę. Šis žodis – visa istorija. Man, gimusiai ir augusiai XX a. septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį, atrodė, kad žmonos yra baltaodžių moterų rūšis, gyvenanti per televiziją rodomose situacijų komedijose – jos linksmos, su dailiomis šukuosenomis ir korsetais. Žmonos sėdėjo namie, bėgiojo paskui vaikus, o ant viryklės garavo vakarienė. Kartais jos imdavo puikuotis ar flirtuoti su siurblių pardavėjais, netgi atrodydavo, kad čia įdomiausias jų dienos įvykis. Žinoma, ironiška, kad tas komedijas žiūrėdavau svetainėje Euklido aveniu. Mama, visą laiką leisdama namie, nesiskųsdama gamindavo vakarienę, o visada tvarkingai apsirengęs, nusiskutęs ir plaukus pasikirpęs tėtis po darbo dienos ilsėdavosi. Mano tėvai gyveno tradicinį gyvenimą, labai panašų į tą, kurį matydavome per televiziją. Kartais Barackas juokauja, kad mano vaikystė buvo tarsi juodaodžių vaidinamas serialas „Darbštuoliai“ (Leave it to Beaver), – Robinsonai iš Saut Saido buvo tokie pat pavyzdingi ir ramūs kaip Kliverių šeima iš Meifildo, nors, žinoma, mūsų gyvenimas buvo skurdesnis nei Kliverių, nes ponas Kliveris dėvėjo kostiumą, o mano tėtis – mėlyną miesto komunikacijų darbininko uniformą. Su šio serialo veikėjais Barackas mūsų šeimą lygino ir iš pavydo, nes jo vaikystė buvo visiškai kitokia, bet iš dalies ir todėl, kad norėjo paneigti įsigalėjusį stereotipą, girdi, afroamerikiečiai dažniausiai gyvena namie nesutardami, kad mūsų šeimos, nežinia kodėl, nepajėgia gyventi tokio pat ramaus, vidurinei klasei būdingo gyvenimo kaip baltaodžiai kaimynai.

Vis dėlto vaikystėje man labiau patiko televizijos situacijų komedija „Merės Tailer Mur šou“, kurią žiūrėdavau atidžiai ir kuria žavėjausi. Aktorės Mary Tyler Moor veikėja Merė Ričards turėjo darbą, jos spinta buvo pilna madingų drabužių, o šukuosena puiki. Ji buvo nepriklausoma, linksma ir jos rūpesčiai – priešingai nei kitų moterų, kurias mačiau per televiziją, – atrodė įdomūs. Ji kalbėjo ne apie vaikus ar namų ruošą. Merė neleido Lou Grantui nurodinėti jai, ką daryti, ir nebuvo susitelkusi į vyro paieškas. Merė išliko jaunatviška, nors buvo suaugusi. Tais laikais, kai interneto dar niekas nė nesapnavo, o pasaulio naujienos tave pasiekdavo dažniausiai tik per tris televizijos kanalus, tokios laidos darė didžiulę įtaką. Jei buvai protinga mergaitė ir nujautei, kad užaugusi nori tapti kuo nors daugiau nei žmona, Mary Tyler Moor (drauge ir jos veikėja Ričards) buvo tavo dievaitė.

Ir štai jau dvidešimt devynerių vėl sėdėjau tame pačiame kambaryje, kur kadaise žiūrėdavau visus tuos televizijos serialus ir valgydavau visus tuos patiekalus, kuriuos patiekdavo kantri ir atsidavusi Mariana Robinson. Turėjau tiek daug – buvau išsilavinusi, gerai pažinojau save, apie daug ką svajojau – ir jau buvau įgijusi pakankamai išminties, kad padėkočiau mamai, nes būtent ji įdiegė man mintį viso to siekti. Skaityti mama mane išmokė anksčiau, nei darželyje pradėjau lankyti parengiamąją klasę: kai skaitydavome bibliotekoje pasiskolintą knygą „Dikas ir Džeinė“, man, kaip kačiukas susiraičiusiai jai ant kelių, mama padėdavo garsiai perskaityti žodžius. Ji rūpestingai taisė mums valgį, įdėdavo į lėkštes brokolių, briuselinių kopūstų ir liepdavo valgyti. Dėl Dievo meilės, ji rankomis pasiuvo man suknelę koledžo šokių vakarui. Žodžiu, mama netausojo savęs ir atidavė mums viską. Savo gyvenimą ji skyrė šeimai. Dabar jau buvau suaugusi ir supratau, kad visas tas valandas, kurias skyrė man ir Craigui, mama atėmė iš savęs.

Gyvenime gautas palaikymas man buvo padaręs nemenką psichologinę įtaką. Tėvai mane augino taip, kad pasitikėčiau savimi, nematyčiau jokių kliūčių ir tikėčiau, kad kovodama galiu gauti viską, ko tik panorėsiu. Ir visko norėjau, nes, kaip pasakytų Suzanne’a, kodėl ne? Norėjau gyventi taip pat aistringai kaip Merė Ričards, bet taip pat mane traukė ramus žmonos ir motinos gyvenimas, dėl kurio būtų tekę paaukoti savo interesus ir kuris iš šalies atrodė įprastas ir nuobodus. Norėjau turėti du gyvenimus – vieną darbe, o kitą namie, bet tik su sąlyga, kad nė vienas iš jų niekada visiškai neužgožtų kito. Tikėjausi tapti tokia kaip mama, tačiau kartu nenorėjau būti į ją panaši. Tokios mintys glumino ir atrodė keistos. Ar galėčiau turėti viską? Ar turėsiu viską? Negalėjau nė įsivaizduoti.

O Barackas iš Balio namo grįžo įdegęs, su knygų krepšiu, pilnu geltonų lapų, pasiekęs literatūrinę pergalę. Jo knyga buvo baigta. Vos per kelis mėnesius jo agentė dar kartą pardavė knygą naujam leidėjui, taip parūpindama Barackui lėšų skolai padengti ir garantuodama, kad knyga bus išleista. O man svarbiausia buvo, kad vos per kelias pirmas valandas mudu grįžome į malonų mudviejų, jaunavedžių, gyvenimą. Barackas buvo čia – grįžęs iš atskirties ir vėl tapęs mano kasdienybės dalimi. Mano vyras. Jis šypsodavosi, norėdavo žinoti, kaip praėjo mano diena, ir vakare prieš miegą pabučiuodavo.

Paskui kelis mėnesius kartu gaminomės valgyti, dirbome, juokėmės ir kūrėme planus. Baigiantis tų metų pavasariui, turėjome pakankamai pinigų butui nusipirkti, ir iš 7436 namo Euklido aveniu persikėlėme į Haid Parką, į dailų butą; nors keli kambariai buvo pereinami, užtat grindys buvo kietmedžio, o židinio apdaila – koklių. Naujas mūsų šeimos lizdas. Baracko skatinama, surizikavau ir dar kartą pakeičiau darbą, šį kartą atsisveikinau su miesto rotušėje dirbančiomis Valere ir Susana, kad pagaliau išmėginčiau veiklą, kuria visada domėjausi, – ne pelno organizacijoje, juolab kad man buvo pasiūlytos vadovės pareigos ir visos galimybės tobulėti. Mano gyvenime vis dar buvo neišspręstų klausimų, pavyzdžiui, kaip vienu metu būti ir kaip Merė, ir kaip mama Mariana, bet kol kas visi jie buvo nustumti į sąmonės paribį, tyliai ten tūnojo ir nekreipiau į juos dėmesio. Nusprendžiau, kad visi rūpesčiai gali palaukti, nes dabar su Baracku jau buvome mes – ir laimingi. O laimė atrodė kaip pagrindas, į kurį remdamasi gali pasiekti visa kita.

 


0001_fotojet-7_1590588908-21fb294a4ea2c3bf03e00a9530b8cac8.jpg