Naujienos

„Meilė sau, arba Kuo atrakinamos moters savivertės durys“

2020 04 03

“Gyvenimą kuriame savo šiluma ir rūpestingumu. Pokyčių metu būkime sau ypač švelnios ir dėmesingos, nes tuo metu meilės mums reikia labiausiai. Bepigu mylėti save pasitikinčią ir žinančią, kaip viskas šiandien klostysis. O kai esame sumišusios, kai prieš akis – tamsia migla apsitraukęs kelias? Palaikančios meilės šiuo metu mums reikia kaip niekad daug. Atsivėrusios sau ir gyvenimui, galime pajausti vidinę tėkmę ir draugišką palankumą net tada, kai griūva išorinė tvarka ir stabilumas“, - taip leidyklos „Alma littera“ išleistoje ir šiais metais pristatytoje knygoje „Meilė sau, arba Kuo atrakinamos moters savivertės durys“ rašo Sąmoningų santykių studijos vadovė, saviugdos trenerė Raminta Lapinskaitė.

Rodos, prašėme, prašėme, kad sulėtėtų mūsų gyvenimo tempas ir, štai, prisiprašėme...

Esu lėto gyvenimo būdo propaguotoja ir praktikuotoja, man visuomet patiko neperkrauta dienotvarkė. Iki karantino turėjau įdėti pastangų ir sąmoningumo, kad strimgalviais į priekį lekiančiame pasaulyje išlaikyčiau lėtesnę darbų tėkmę, dabar ramesnis gyvenimas, kupinas savistabos ir savirefleksijos, klostosi tarsi savaime, be pastangų. Tai džiugina.

 Mano veiklos, kaip ir daugelio iš mūsų, persikėlė į namų zoną. Dukra penktokė, mokosi namuose nuotoliniu būdu, jai kasdien prireikia mano pagalbos. Iki karantino vis pritrūkdavo laiko sveikesniam maistui ir ilgesniems pokalbiams su šeimyna, dabar šį savo poreikį galiu įgyvendinti su kaupu. Tik laiko sau tema pasidarė labiau komplikuota, mat namų erdve nuolat dalijamės trise. Reikia daugiau pastangų ir naujų strategijų, kad apsaugočiau savo laiką, - šeimoje mums, moterims, lengva jį išdalinti artimiesiems ir nepasilikti nė trupinėlio sau.

 Esu tikra: kai vyksta visai žmonijai svarbūs pokyčiai, jie ne vieną mūsų kviečia atsigręžti į save ir asmeniškai įprasminti procesus. Kasdienybės rutinoje, kai maitiname vaikus, plauname indus, einame į darbą, anksčiau ar vėliau pajaučiame, kad yra paslaptingas ir didingas KAŽKAS DAUGIAU… Kai kurios to DAUGIAU patyliukais ilgimės, kitos jaučiame klaikų tuštumos jausmą, o trečios – sukamės kaip voverės užburtame rate, kad tik šiam klausimui neliktų vietos.

Tas magiškas KAŽKAS DAUGIAU yra prasmės jausmas. Paprastoje kasdienybės rutinoje  sužydime, prisipildome vidinės ramybės tik tuomet, kai atrandame prasmę. Kai pajaučiame, kad esame didesnės už mus istorijos dalis ir ta istorija yra prasminga. Gal net turinti laimingą pabaigą... Psichologijos mokslas ištyrė, kad prasmės jausmas palaiko sunkiais, neramiais, neapibrėžtais laikais, visai tokiais kaip šis. Štai kodėl reikia užduoti sau klausimą - ko pasaulinė situacija moko mane? Kokią žinutę ji man siunčia per šiuos įvykius? Neįmanoma būti atskirtiems nuo didesnės istorijos, esame susiję su visais ir viskuo savo širdimi. Jei tik jos klausomės, širdis  ima kalbėti. Gyvenimas žino, kas mums geriausia, jis tikrai žino, kas mums geriausia. 

 Ko labiausiai pasiilgstate šiuo laiku, ko jums tikrai trūksta?

Psichologijos mokslas seniai ištyrinėjo, kad laikas sau yra kiekvienos moters emocinės ir dvasinės  sveikatos pagrindas, būtina gyvenimo pilnatvės sąlyga. Per visuotinę pandemiją esame raginami kaip niekad rūpintis imunitetu, sveiku maistu, gerti pakankamai skysčių, mankštintis, tai palaiko mūsų kūno sveikatą. Laikas sau yra būtinas sielos sveikatai palaikyti, o moterims, kurios 24 valandas per parą praleidžia su šeimyna, šis klausimas tampa itin opus. Aš jį sprendžiu keldamasi anksčiau už saviškius, taip pat išeidama pasivaikščioti į mišką viena.

 Dažnai juokaudavau: jei manęs paklaustų ryte, Raminta, ko tau – kavos ar arbatos, atsakyčiau, kad tylos. Karantino metu į mano gyvenimą grįžo tylūs rytai.

 Gyvenant įprastai kasdienybė buvo gan dinamiška – vesdavau seminarus, grupes moterims, daug keliaudavau, savaitgaliais dalyvaudavau profesinio augimo mokymuose, tad dienos būdavo spalvotos, kiekviena su savo charakteriu. To labiausiai šiandien ir pasiilgstu – gyvų pokalbių, šilto akių kontakto, bendrystės. Kai kuriuos renginius ir konsultacijas pavyko perkelti į virtualų pasaulį, tačiau suplanuotas mano knygos „Meilė sau, arba Kuo atrakinamos moters savivertės durys“ pristatymo turas Lietuvoje nusikėlė neapibrėžtam laikui.

 Bet gal šis laikas atnešė ir visiškai naujų patirčių?

Pastebėjau, kad visa šeima daugiau skaitome, turėjome nemažai atidėję knygų – gal kada, kai atsiras daugiau laiko. Su partneriu grįžome prie reguliarios meditacijos praktikos.

 Daug daugiau tarpusavyje kalbamės. Be abejonės, konfliktų irgi atsirado daugiau – juk visą parą po vienu stogu laiką leidžia trys charizmatiškos asmenybės. Išsprendę nesutarimus tarsi dar labiau suartėjame, tampame vieningesni, jaučiame daugiau pagarbos vienas kitam. Bent jau mane šis laikas moko kaip niekad gerbti artimuosius, žavėtis jų skirtumais ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Nuoširdaus ir konstruktyvaus bendravimo įgūdžiai šiuo laiku yra nepamainomi. Mokausi atvirai pripažinti konfliktines situacijas, spręsti nesutarimus, būti geranoriška ir lanksti, bet kartu išlaikyti pagarbą savo poreikiams. Kartais prireikia netrumpų diskusijų, bet turime tam laiko.  

 Iš tiesų labiausiai už viską šį laiką norisi praleisti naudingai. Knygos mums dažnai padeda išsklaidyti baimes ir abejones. Ką pati skaitote, ką patartumėte skaityti moterims, kurios jaučia nerimą?

Turėjau sukaupusi krūvą moteriškos saviugdos knygų, kurioms pritrūkdavo laiko. Šiuo laikotarpiu  vertinga atrodo dr. Emily Nagoski su seserimi Amelia Nagoski parašyta knyga „Perdegimas“. Ji padeda moterims mokytis pasirūpinti savimi, stiprinti pasitikėjimą, susivokti savo emocijose, baimėse, abejonėse. Tikras šedevras yra moterų savęs pažinimo literatūros klasika, Jungo pakraipos psichoterapeutės J.S. Bolen šedevras „Kiekviena moteris – deivė“. Senokai ši knyga gulėjo lentynoje, bet pabijojusi jos apimties, vis atidėdavau į šalį. Ėmiausi ją tyrinėti vedama profesinio smalsumo, tačiau nustėrau, kai įpusėjusi knygą ,aptikau vieno archetipo aprašymą – pasijutau taip, tarsi autorė būtų pro padidinamąjį stiklą pažvelgusi į mano gyvenimą, psichologinės brandos iššūkius, baimes ir didžiausias, o vadinasi ir sunkiausias asmenines pamokas. Kitais žodžiais tariant, pasijutau apnuoginta, ir pritrenkta suvokimo, kaip stipriai archetipai reiškiasi mano gyvenime ir kad nuo prigimties neįmanoma pabėgti.

 Jūsų knyga šiuo sudėtingu laikotarpiu gal kažkam taip pat gali tapti puikia savęs pažinimo pamoka...

Aną savaitę kalbėjausi su Švedijoje gyvenančia moterimi. Mūsų pokalbis įdomiai pasisuko apie skandinavišką minimalizmą – kurį laiką ten gyvenanti, ji aiškiai mato lietuviškojo ir švediškojo interjero bei gyvenimo būdo skirtumus. Švedės moterys, ji sakė, neapsikrauna daiktais, nes nenori jiems tarnauti – valyti, rūpintis, prižiūrėti. Taip joms lieka daugiau laiko bendravimui, vidinei ramybei, pomėgiams. Jos klausydama pusiau juokais, pusiau rimtai pagalvojau, kad per pandemiją mes visi mokomės minimalizmo, kuomet mažiau yra daugiau. Mažiau socialinių santykių, bet su pačiais artimiausiais. Mažiau kiekybės, daugiau kokybės. Mažesnis laisvalaikio parleidimo būdų pasirinkimas su galimybe įsiklausyti, o kaip man iš tiesų patinka leisti laiką. Mažiau lėkimo, daugiau ramybės.

 Esu saviugdos trenerė, visa mano kūryba skirta, kad paskatintų moteris atsigręžti į save, apmąstyti gyvenimo įvykius, užuot veikus iš inercijos ir baimės kitiems nepatikti. Kviečiu įsigilinti į savo vidų, išsigryninti poreikius, neišdalinti savęs aplinkiniams, kaip kad mums, moterims, būdinga. Tai, apie ką rašau savo naujausioje knygoje, turėtų palaikyti moteris jų vidinės brandos kelyje. O jis - nei lengvas, nei greitas. Tikiu, per visuotinę pandemiją daugelis jaučia poreikį atsigręžti į save, sustoti, liautis bėgti nuo problemų, įsisąmoninti gyvenimą – kas jame patinka, o kas ne, ko trūksta, o ko per daug, ko iš manęs tikisi kiti, o ko – iš savęs ir iš gyvenimo noriu aš pati?

 Mes siekiame save ištobulinti, išdailinti iki tobulybės. Tačiau reta kuri stengiamės iki begalybės ištobulinti meilę sau. Ar bent jau tiek, kad mūsų netobulumai, defektai, kitoniškumai sužibėtų naujoje šviesoje, aprėpiančioje visas painias ir daugiaspalves mūsų patirtis. Žvelgiant į save ištikimai ir su meile, netobulas gyvenimas atsiskleidžia kaip lobis. Visi praradimai, kelio vingiai, akligatviai ir vidinių kovų istorija, randai, polinkiai, charakterio bruožai – viskas brangu, nes daro mane manimi ir niekuo kitu.

 Vienas iš septynių skyrių knygoje yra skirtas netikėtų pokyčių laikui, kuomet gyvenimas, rodosi, subyra ir tenka save pastatyti iš naujo. Dabartinė situacija kai kurių moterų gyvenime gali sukelti grandinę pačių įvairiausių pokyčių. Norėčiau, kad mano knygoje jos rastų tinkamų išeičių ir patarimų, kaip pasitikti naujoves – savyje ir pasaulyje.

 

 

 

 


0001_fotojet-10_1590589571-0b27927438bff9aaddc30d1f1ada556b.jpg