Naujienos

Italų rašytojas Paolo Giordano savo naujame romane „Užgrobti dangų“ primena: niekada nesiliauji pažinęs kito

2021 05 26

Pasaulyje romanu „Pirminių skaičių vienatvė“ išgarsėjęs italų rašytojas Paolo Giordano skaitytojams dovanoja dar vieną nuostabią knygą, laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istoriją. „Tomis valandomis, kurias praleisdavau atlikdamas mokslinius tyrimus, man ypač trūkdavo žmogiškojo ryšio. Pradėjau rašyti“, – taip apie savojo kelio pradžią pasakoja žinomas knygų autorius. Jis pats sako, kad jame sugyvena tyrėjo ir rašytojo sielos.

Naujame P. Giordano romane „Užgrobti dangų“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Klioštoraitytė, išleido leidykla „Alma littera“, pasakojama apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe…

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėvu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje Pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius Berną, Nikolą ir Tomazą, ir jos gyvenimas pasikeičia. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme. Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios, tampa nesantaikos pleištu.

Su rašytoju P. Giordano kalbėjosi jo romano „Užgrobti dangų“ vertėja Rasa Klioštoraitytė.

Kas jus skatina ir įkvepia rašyti? Ką studijavote? Kodėl pasirinkote rašytojo kelią?

Universitete studijavau fizikos mokslus, gilinausi į dalelių fiziką. Man labai patiko, buvau tikras, kad šios srities tyrimai taps manuoju gyvenimu. Bet kai buvau maždaug dvidešimt trejų, ėmiau jausti stiprų liūdesį. Visomis tomis valandomis, kurias praleisdavau atlikdamas mokslinius tyrimus, man trūkdavo žmogiškojo ryšio. Pradėjau rašyti. Pirmoji mano knyga „Pirminių skaičių vienatvė“ žmonėms padarė tokį nelauktą įspūdį, kad teko permąstyti, ko aš trokštu. Sykiu turėjau pripažinti, kad žmogaus paslaptis mane domina dar labiau nei materijos paslaptis. Šios dvi ‒ tyrėjo ir rašytojo ‒ sielos manyje darniai sugyvena. Per pandemiją supratau, kad norint suvokti mus supančią realybę labai svarbu pasitelkti jas abi. Tačiau kiekvieną mano parašytą knygą ir pirminę jų idėją įkvepia mokslas.

Kaip kilo mintis parašyti romaną „Užgrobti dangų“? Iš kur radosi pagrindinių veikėjų paveikslai?

Kaip ir visų mano knygų, taip ir romano „Užgrobti dangų“ ištakose slypi klausimas. Prieš rašydamas šią knygą iškėliau štai tokį klausimą: kaip pasirinkti, kuo ir ką tikėti? Mintyse kirbėjo vienas veikėjas, juo tapo Bernas. Ir tas jaunas nuo tikėjimo, su kuriuo užaugo, atitolęs nerimastingas vaikinas mėgina žūtbūt užpildyti atsivėrusią tuštumą, kaskart rasdamas vis kitokį stabą: individualizmą, seksą, ekologines kovas, prasimanytą vaikelį. Norėjau parašyti romaną apie įgimtą dvasingumo poreikį, jis jaučiamas ir dabartiniame pasaulyje, kuriame dvasingumą įvairiausiais būdais stengiamasi užmaskuoti.

Kodėl šio romano veiksmą nukėlėte į Apulijos regioną? Kas jus sieja su šia vieta?

Į Apulijos regioną nuolat važiuoju nuo tada, kai man suėjo dvidešimt. Čia leidžiu visas vasaras. Po žiemos, kurią pratūnau užsidaręs, vaikštau pusnuogis, visuomet būnu lauke, tad per tuos mėnesius Apulijoje pasikeičia ne tik mano kūnas, bet persimaino ir protas. Apulijos gamta – nuostabi. Tokią šviesą, kokia sklinda tame regione, vargu ar kur kitur išvysi. Kai pirmą kartą čia atvykau, buvo birželis. Iki tol visuomet gyvenau Šiaurės Italijoje, Apulija man buvo nelyginant koks atradimas. Tarsi būčiau įsimylėjęs. Norėdamas parašyti romaną, turiu įsimylėti ne tik veikėją, bet ir vietovę. Dabar Apulijoje dėl gamtosaugos kyla daug susikirtimų. Grožis egzistuoja greta ekologinių nelaimių, tokių kaip pastarųjų metų alyvmedžių ligos arba tarši Taranto plieno pramonė. Romane kalbama apie tokius kontrastus.

Romano veiksmas vyksta ne tik Italijoje, bet ir Islandijoje, Kijeve. Ar esate aplankęs šias vietas?

Be abejo. Ir ne kartą. Ypač mane traukia Islandija.

Ar prireikė daug laiko, kol surinkote medžiagą? Kiek laiko rašėte romaną?

Romaną rašiau ketverius metus. Nors iš tiesų negaliu pasakyti, kada tiksliai mano galvoje kyla pirminė romano idėja. Be to, visuomet praeina daug laiko, kol subrandinu istoriją, tai gali trukti dar kelerius metus. Baigęs rašyti vieną šio romano skyrių turėdavau padaryti pertrauką, nes kiekviename skyriuje pasikeičia ir Berno, ir Terezos gyvenimas bei tikėjimas. Tačiau tuos pokyčius visų pirma turėdavau subrandinti savo širdyje.

Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl pasirinkote tokį romano pavadinimą?

Pavadinime pasitelkiau mintį iš Maxo Stirnerio knygos „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Ši knyga pirmoji paaugliui Bernui atstoja Bibliją. „Užgrobti dangų“ reiškia ir nepasotinamą norą, norą suryti, norą užgrobti ne tik visus materialius, bet ir abstrakčius šio pasaulio dalykus: idėjas, net ir patį Dievą. Šito Bernas trokšta nuo pat pradžių, jis trokšta sugriebti tai, ko neįmanoma sugriebti, jis trokšta turėti tai, ko neįmanoma turėti. O puoselėdamas šį sopulingą troškimą paskui save tempia ir kitus, deja, su skaudžiomis pasekmėmis.

Romane istoriją pasakoja ne tik Tereza, bet ir Tomazas, Džuliana. Tereza ir pasakoja pati, ir klausosi kitų. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?

Romano centre, kaip jau pabrėžiau, yra Bernas. Lengviausia būtų buvę jam patikėti ir pasakotojo vaidmenį. Ir ne sykį tai bandžiau padaryti. Tačiau nenumaniau, kaip papasakoti istoriją Berno akimis. Galiausiai supratau kodėl: Bernas ‒ paslaptis, juodoji skylė, jo neįmanoma pažinti iki galo. Aplink jį visa materija, visi troškimai, visos aistros ima judėti greičiau. Bet niekas neįstengia suvokti, iš ko jis sukurtas. Taigi man neliko nieko kito, kaip patikėti istoriją tiems, kurie mylėjo Berną. Visų pirma – Terezai, bet ne tik jai. Man buvo įdomu pasigilinti į tai, kaip skirtingai apie tą patį žmogų visi pasakoja, netgi vienas kitam šiek tiek prieštarauja. Kiekvienas, bendravęs su Bernu, turi savo nuomonę apie jį, ta nuomonė visų pirma atskleidžia, kokie jie, ką trokšta išvysti toje juodojoje skylėje. Knygoje ne sykį kartojama: „Niekada nesiliauji pažinęs kito.“

Romane supynėte nemažai svarbių temų. Viena iš jų ‒ mokymas. Ši tema romane neatsiejama nuo tikėjimo temos. Iš ko mokytis? Ką, kuo tikėti? Šie klausimai ypač kankina pagrindinį veikėją Berną. Ar įmanoma rasti vienintelį atsakymą į šiuos klausimus?

Nemanau. Bet atsakymas yra mažiausiai svarbus. Tikėjimui, kaip ir mokslui, visų svarbiausia – klausimas. Jį reikia išlaikyti atvirą.

Dar viena svarbi romano tema ‒ santykiai. Kodėl Berno ir Terezos meilėje yra tiek daug skausmo?

Būsiu sąžiningas, nežinau. Meilės istorijose, kurias pasakoju, visuomet daug kančios, tačiau ir pats sau negaliu iki galo atsakyti, kodėl taip nutinka.

Knygoje gvildenate ir gamtosaugos temą. Turbūt dėl to, kad ji svarbi ir jums pačiam?

Ši tema svarbi kiekvienam. Mums tai įrodė pandemija, nes viruso kilmės veikiausiai reikėtų ieškoti tam tikruose klaidinguose veiksmuose, kurie buvo padaryti aplinkai ir ekosistemoms. Bet ateinančiais dešimtmečiais šias problemas reikės spręsti vis dažniau ir jos bus vis opesnės. Gamtosaugos temos yra ir bus tam tikros kartos politinė vėliava, todėl pagalvojau, kad svarbu kalbėti apie jas gilinantis į visas iškylančias prieštaras. Šios problemos yra labai sudėtingos, literatūroje į jas galima pažvelgti žmogaus žvilgsniu, kuris moksle dažnai lieka nematomas. Mano galva, visa tai labai aiškiai pasakyta šioje knygoje, pavyzdžiui, skirtingas požiūris į medžius, į ilgaamžius Apulijos alyvmedžius, kaip juos vertina mokslininkai ir tie, kurie kaip Bernas užaugo tarp šių alyvmedžių.

Sakykite, ką šis romanas reiškia jūsų paties kūrybiniam keliui po romanų „Pirminių skaičių vienatvė“, „Žmogaus kūnas“, „Juoda ir sidabrinė“?

Nors mano romanuose vaizduojami išgalvoti pasauliai, juose visuomet būna atspindėtas ir tam tikras mano paties gyvenimo etapas. Savo romanus laikau tam tikru užmaskuotu dienoraščiu. Bet, žinoma, šitaip juos suvokiu aš pats.

Kada galime tikėtis sulaukti naujo jūsų romano?

Pastaraisiais metais kūriau negrožinę literatūrą. Daug rašiau apie pandemiją. Rašydamas pirmą kartą pasinėriau tik į realų pasaulį. Bet dabar jaučiu, kad noriu grįžti prie išgalvoto pasaulio. Tad tikiuosi, kad naujas romanas pasirodys greitai. Nors manasis „greitai“ yra gana lėtas.