Naujienos

Gamtininkas Sigutis Obelevičius apie tobulą imuniteto stiprinimo trejetuką: ežiuolės, česnakai ir juodieji serbentai

2022 01 28

Anykščių meras, gamtininkas Sigutis Obelevičius turi svajonę Anykščius paversti alternatyvios medicinos centru. Sako, pagrindą tam jau kloja daugybė sveikuolių ir žolininkų. Dirbti sode, rinkti vaistažoles, valgomus augalus, grybus, domėtis jų savybėmis ir jas aprašyti – senas biologo, gamtos mylėtojo pomėgis. Naujausi jo tyrinėjimai ir pastebėjimai sugulė į knygą „Imunitetą stiprinantys augalai“.

„Žolelių arbatomis, tinkama mityba, sveiku gyvenimo būdu imunitetą reikia stiprinti ne tuomet, kai susergate, o nuolat, ypač rudenį ir žiemą, kai trūksta saulės, kai kimba peršalimo ligos, ir, žinoma, kai siaučia virusai, bakterijos, epidemijos ir pandemijos“, sako S. Obelevičius ir priduria, kad svarbu žinoti, jog imunitetą stiprina ne tik česnakai ir citrinos, – gamta pilna augalų, kurie žmogų saugo nuo infekcijų, o kai užklumpa liga, gydo. Daugelis tokių augalų auga šalia mūsų: miškuose, soduose, gėlių ir prieskonių darželiuose.

Naujausią žinomo gamtininko, aplinkosaugininko S. Obelevičiaus knyga „Imunitetą stiprinantys augalai“ išleido leidykla „Alma littera“. Apie augalus ir imunitetą su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Savo knygoje rašote, kad skiepai padeda išvengti liūdnų COVID-19 pasekmių, tačiau jie tikrai neatleidžia nuo sveikos gyvensenos įpročių ir būtinybės stiprinti imunitetą̨. Kaip jums pavyksta suderinti mokslo pasiekimus ir žoliavimo tradicijas? Sutikite, tai – gana neįprastas derinys?  
Esu baigęs biologijos studijas, žinau, kad virusines epidemijas ir pandemijas sukelia ne Sorosas, žinau, kokiu greičiu dauginasi bakterijos, ypač virusai, žinau, kad geresnio pandemijų valdymo būdo kaip skiepai žmonija dar neišrado. Kartu esu sukaupęs nemažai žinių apie tai, kaip gydėsi mūsų protėviai, kai dar nebuvo skiepų ir cheminių vaistų. Ir, nors kai kas knygą jau spėjo pavadinti „antivakserių enciklopedija“, ji skirta visiems, kurie rūpinasi savo sveikata.

Stiprus imunitetas kas tai? Kaip galėčiau įvertinti, ar turiu stiprų, ar silpną imunitetą?
Nežinau, ar egzistuoja testai, kurie parodytų, kokio stiprumo imunitetas yra, galima tik spėti:  jei kaskart, kai sušąla rankos ar kojos, griebia sloga arba kosulys, imunitetas – silpnas. Aš turiu savo testą – kadangi kone kasdien dirbu sode, mano rankos nuolat subraižytos,  subadytos. Jeigu žaizdelės prastai ir ilgai gyja, vadinasi, imunitetas nusilpęs, jeigu normaliai ir sparčiai gyja – viskas gerai.

Kokių taisyklių stiprindamas savo imunitetą laikotės jūs? Nuo ko prasidėjo jūsų domėjimasis vaistažolėmis.
Jei atvirai, laiko stoka man nelabai leidžia gyventi sveikai ir rūpintis sveikata. Dažniausiai apsiriboju česnakais, o vasarą – kramsnodamas įvairiausias žoleles iš botanikos sodo. Susidomėjimas gamta turbūt išaugęs mano genuose, nes tėtis buvo miškininkas, užaugau tarp miškų, biologiją baigė ir brolis Kęstutis, ir sesė Virginija. Įdomu, kad mano proprosenelis buvo Rumšiškių viršaitis ir raštininku pas jį tarnavo Antanas Baranauskas. Taip lėmė likimas, kad atsidūriau Baranausko krašte.

Galbūt turite stebuklingą sveikatos istoriją, kai vaistažolės padėjo jums ar jūsų artimiesiems išgyti?
Tokių istorijų esu daug girdėjęs, bet visada į jas žiūriu rezervuotai, nes dažniausiai sėkmę lemia visuma: be vaistažolių, dar ir tikėjimas, įgimta stipri imuninė sistema, netgi žmogaus valia, tinkama mityba. Štai kodėl tų istorijų pakartoti dažniausiai neįmanoma.

Ar pats vartojate cheminius vaistus?
Kol kas beveik nevartoju, bet nesakau, kad nenaudosiu, nes su amžiumi ateina ar ateis įvairiausios sveikatos problemos. Tačiau, kai pakyla temperatūra ir prireikia vaistų, kad ją numuščiau, prie cheminių preparatų nepratusiam organizmui užtenka vos kelių piliulių.

Savo knygoje išskiriate vaistažolių trejetuką: ežiuolės, česnakai ir juodieji serbentai. Kodėl būtent šie augalai?
Tai mano subjektyvus vertinimas. Ežiuolės, matyt, be konkurencijos. Šis augalas turi itin stiprų imunitetą stiprinantį poveikį. Česnakus pasirinkau dėl baktericidinių savybių, o serbentus – dėl itin gausios cheminės sudėties ir vitaminų gausos.

Vaistažolės kaip ir bet kuris kitas vaistas gali būti ir naudinga, ir žalinga. Apie naudą mes skaitome dažniau, rečiau kalbame apie pašalinius veiksnius. Kur savo knygai ieškojote žinių, kad žolės ne pakenktų, o padėtų?
Šiaip jau vaistažolės, išskyrus turinčias nuodingų medžiagų, kurių be gydytojo vartoti nepatariama, tuo ir pranašesnės už cheminius preparatus, kad neturi šalutinio poveikio arba jis yra minimalus. Tačiau visada reikia jausti saiką, vaistažoles naudoti protingai, ne per ilgai, tą pačią be pertraukos – ne ilgiau kaip 2–3 savaites.

Apie pašalinius veiksnius, kaip ir apskritai apie vaistingąsias augalų ar grybų savybes yra prirašyta begalės knygų, mokslinių veikalų, tereikia bent jau maža dalelyte tos informacijos pasinaudoti.

Savo knygoje aprašote ne tik vaistažoles, bet ir kiekvienam žinomus augalus – beržus, meškinius česnakus, dilgėles, netgi pateikiate receptus, kaip juos vartoti. Gal nereikėėtų nei vaistažolių, jei mes valgytume tinkamą, natūralų, vitaminų pilną gamtos maistą?
Turbūt daugelis medikų patvirtintų, kad žmogaus sveikata didžiausia dalimi (50 ir daugiau procentų) priklauso nuo jo gyvenimo būdo, o jam priskiriame ir sveiką mitybą. Be jokios abejonės, su maistu galime gauti daugybę vaistinių savybių turinčių komponentų, nes daug vaistažolių tinka maistui. Jeigu pavasarį į salotas įmaišysite keletą pavasarinių raktažolių lapelių, tikrai patenkinsite vitamino C poreikį. Trūkstant geležies, sergant mažakraujyste galima skanauti dilgėlių sriubą arba valgyti naujazelandinių špinokų salotas.

Dar norėčiau pridėti, kad liaudyje įsitvirtinę daugybė klaidingų stereotipų. Pavyzdžiui, kai sugriebiame peršalimą, susergame gripu ar COVIDU, mums būtinai reikia vitamino C atsargas pildyti į arbatą dedant citrinos griežinėlį. Tačiau naudos iš to – kaip iš ožio pieno, nes šio vitamino paros norma žmogui yra apie 80–90 mg. O 100 gramų citrinos vitamino C yra 40–48 mg, taigi, siekdami patenkinti vitaminų poreikį, kasdien turėtume suvalgyti po dvi dideles citrinas. Tačiau, norint gauti daug vitamino C, nebūtina raukytis valgant citrinas. Šių vitaminų bene daugiausia pasaulyje sukaupia graikinių riešutmedžių lapai – iki 4 500 mg vitamino. Lietuviškų erškėčių uogose vitamino C – 1 500 mg, aktinidijose – 1 400 mg, pavasarinių raktažolių lapuose – vidutiniškai 237 mg, petražolėse – 171 mg, juodųjų serbentų uogose – 166 mg, paprikose – 144 mg, svarainiuose – iki 106 mg, brokoliuose – 83 mg, briuseliniuose kopūstuose – 80 mg, kivių vaisiuose – 71 mg, braškėse – 66 mg, apelsinuose – 51 mg.Tad bet kuris čia išvardytas vaisius ar lapas gali su kaupu pakeisti citrinas.

Ar esama tokių augalų, kurie savo savybėmis jus patį yra nustebinę?
Mane stebina paprastas Lietuvos pievų augaliukas, senolių Švento Petro rakteliais vadinama pavasarinė raktažolė, tiksliau sakant, joje kaupiamas vitamino C kiekis. Kartu stebina, kad šis paprastas ir gražus augaliukas neauga kiekviename darželyje bei gėlyne kaip puiki salotinė daržovė.

Daug metų dirbote pedagoginį darbą su vaikais, ar pavyko išmokyti juos mylėti gamtą? Ar tikrai vaikai šiandien labai nutolę nuo gamtos?
Kad vaikai ir ne tik vaikai toksta nuo gamtos, – faktas. Technologijos (internetiniai žaidimai, telefonai) kol kas užgožia vaikų norą būti gamtoje ir ją pažinti, tačiau iš kitos pusės džiugina, kad vis daugiau žmonių įsijungia į įvairias organizacijas, ginančias miškus, gyvūnus ir panašiai. Jau vien buvimas tokios mokyklos aplinkoje, kai vaikus supa tūkstančiai medžių ir gėlių, paukščių, drugių, žalčių ir voverių, savaime auklėja. Daug kas nustemba, kad neaptvertos augalų kolekcijos veši, gatvės pakraštyje žydi tūkstančiai tulpių, vilkdalgių ir viendienių, tačiau Traupyje jų niekas nevagia, neskina, nelaužo ir nemindo.

Tai Traupyje vis dar egzistuoja mokyklinis sodas, kurį jūs įkūrėte?
Žinoma, Traupio botanikos sodas egzistuoja, jis jau išaugo mokyklinius marškinėlius, nors yra maksimaliai pritaikytas edukacijoms, sodas kasmet dar pasipildo šimtais ar net tūkstančiu naujų augalų. Dabar jame auga per 12 000 pavadinimų augalų, tad įvairove nenusileidžia ar net lenkia universitetų botanikos sodus.

Ar tik atsitiktinumas, ar iš tiesų sveikatingumu, miškais ir natūraliomis pievomis garsėjantys Anykščiai yra labai tinkama vieta jūsų užsiėmimui.
Turbūt tai nėra atsitiktinumas. Anykščiai – vienas gražiausių ir švariausių gamtos kampelių šalyje. Svajoju, kad kada nors pavyks įgyvendinti idėją Anykščius paversti alternatyvios medicinos centru, nes pagrindas tam yra, pavyzdžiui, Anykščiuose galima įsigyti gilių kavos ar žolelių arbatos iš „Arbatos magijos“, veikia „Odorata gamtos SPA“ ir kiti.

Kuriam iš savo keturių vaikų perduodate vaistažolių rinkimo tradiciją?
Iš visų tik jaunėlis Žygimantas pasirinko biologo kelią, studijuoja doktorantūroje, tačiau jo susidomėjimo objektas – ne augalai, o juos graužiantys vabalai...

Kas jums padėjo taip gražiai parengti knygą? Šeimoje turite ir žurnalistų, ir komunikatorių, ir fotografų... 
Vieną knygutę esu išleidęs, kurią iliustravo dukra, o fotografavo sūnus. Bet ne šią.

Kiekviena gražiai iliustruota mokslo populiarinimo knyga yra ne vieno tekstų autoriaus produktas. Šį kartą, sakyčiau, sutapo autoriaus idėja su leidyklos norais bei strategija, todėl ir produktas, nebūsiu kuklus, yra geras. O prie to prisidėjo daug žmonių: redaktorė Sigita Bertulienė, meninis redaktorius Agnius Tarabilda, sudarytoja Ernesta Rilienė.