Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0
Pradžia Pranešimai spaudai

Knygos apie Palestiną autorė: „Kažkam mes irgi esame „kitokie“

Palestina – ilgus metus okupacijos kankinamas kraštas, teritorija pietrytinėse Viduržemio jūros pakrantėse arba... tiesiog žemė, kurioje gyvena žmonės, puoselėjantys savo ilgametes tradicijas ir norintys sulaukti rytojaus. Deja, žmogiškumas, kalbant apie Palestiną ar jos gyventojus, dažnai pamirštamas ir susitelkiama vien į neigiamus aspektus. Lietuvių ir anglų kalbomis rašanti žurnalistė Giedrė Steikūnaitė, su pagyrimu baigusi žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos studijas Londono universitete, pati praleido Palestinoje dvejus metus. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad tarp Lietuvos ir Palestinos gyventojų esama panašumų, tačiau juos, per visą neigiamos informacijos srautą, sudėtinga įžvelgti.

Norėdama išsklaidyti nepagrįstus mitus apie Palestinos žmones, G. Steikūnaitė parašė pirmąją lietuvišką knygą apie šį regioną – „Palestina: Laisvė yra labai graži“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.

Apie tai, ką užgožia šališkai teikiama informacija visuomenei, kokia yra Palestinoje gyvenančių žmonių kasdienybė ir kuo šio regiono žmonių problemos artimos mums, lietuviams, kalbamės su knygos „Palestina“ autore G. Steikūnaite.

Po okupacijos vikšrais – ir seniausias pasaulio miestas

Gyvendama Palestinoje, knygos autorė ir žurnalistė pastebėjo, kad tai, ką ne vietiniai žmonės galvoja apie šį kraštą, geriausiu atveju yra tik dalis realybės. Tuo metu straipsniuose spaudoje paprastai aptinkama tik Izraelio pozicija, formuojanti okupantui palankią viešąją nuomonę, kurioje Palestinos realybės vaizdavimui vietos nėra.

„Pagyvenusi Palestinoje supratau, kad straipsnių spaudoje neužtenka parodyti šio krašto žmonių unikalumui, grožiui, istorinei svarbai ir šiandienos realybėms. Mane pavergė šių žmonių šiluma ir atvirumas, nuoširdus gebėjimas neleisti bėdoms savęs paskandinti, didžiulis laisvės troškimas. Taip pat istoriniai klodai – juk čia įsikūręs seniausias nuolatos apgyvendintas pasaulio miestas Jerichas, kuriam dešimt tūkstančių metų, čia gyvenę finikiečiai išrado raštą – mūsiškio protėvį. Tai unikalus kraštas su nuostabia gamta, gilia kultūra, kurią okupacija bando naikinti“, – teigia G. Steikūnaitė.

Autorė, norėjusi tvirčiau užfiksuoti tai, kas vyksta Palestinoje, pasirinko knygos formatą, tačiau pagrindiniu kalbėtoju joje išlieka patys gyventojai.

„Mano knygoje žmonės kalba pirmuoju asmeniu, t.y. jie kalba patys už save, ne aš už juos pasakoju jų gyvenimus. Toks formatas išlaiko pagarbą žmogui, kuris sutiko pasidalyti su tolimos Lietuvos gyventojais savo gyvenimo istorija. Tarp naratyvų įsiterpiančios mano vinjetės skirtos padėti skaitytojui geriau įsivaizduoti aplinką, kasdienes jos detales, kai kur – prajuokinti arba kartu paliūdėti“, – pabrėžia pašnekovė.

Knyga be pagrindinių herojų

Pasak G. Steikūnaitės, jos knyga – ne romanas ir ne straipsnių rinkinys, bet, veikiau, dokumentinės apybraižos. Tai – pokalbiai su menininkais, ūkininkais, psichologais, politiniais kaliniais, rankdarbių meistrais, kurie dalijasi asmeninėmis patirtimis bei mintimis apie praeitį, ateitį, okupaciją ir jos padarinius.

„Knygoje nėra pagrindinių herojų, nes ir tas, kuris organizuoja maratoną, ir tas, kuris sodina alyvmedžius, ir tas, kuris fotografuoja okupacinės kariuomenės nusikaltimus yra vienodai svarbūs visoje Palestinos erdvėje. Sąmoningai pasirinkau nekalbinti oficialių pareigūnų ar garsenybių – norėjau, kad knyga priklausytų žmonėms, ne biurokratijai. O Palestinos žmonės yra tokie patys, kaip ir bet kurie kiti žmonės, su savais rūpesčiais, įpročiais, džiaugsmais. Tačiau jų istorijos – o kiekvienas turi jų begalę – dažnai neprasiskina kelio į viešumą. Dažna paženklinta tragedijos: kai vaikas pasakoja, kaip jį pasilinksminimui mušė būrys kareivių, nori nenori pradedi dvejoti žmonijos ateitimi“, – išskiria žurnalistė.

Žurnalisto darbas, anot autorės, yra klausytis ir užduoti teisingus klausimus. Tuo metu istoriko darbas – dirbti su šaltiniais. G. Steikūnaitė, rengdama šią knygą, abu šiuos dalykus nuolat derino. Ir nors jau išleistame kūrinyje aptariamos įvairios temos, kelios pagrindinės lydi knygą bene visuose puslapiuose.

„Laisvės ir nelaisvės, priespaudos ir pasipriešinimo jai temos keliauja per daugumą knygos puslapių. Mums jos labai artimos, nes ir patys esame gyvenę priespaudoje. Taip pat daug įvairių kultūrinių aspektų, tokių kaip šeimos svarba palestiniečių socialinėje terpėje, tradicijų išlaikymas sunkiomis sąlygomis, atmintis ir užmarštis, meilė gyvenimui“, – išskiria autorė.

Tauta, artima mums

G. Steikūnaitė primena, kad mūsų tauta dar visai neseniai taip pat norėjo, kad pasaulis žinotų tiesą apie mūsų okupaciją, ir kad jam mūsų laisvė ir teisingumas rūpėtų.

„Man būtų labai skaudu, jei reikėtų įrodinėti, kad žmogus iš kitos kultūros ar religijos irgi yra žmogus – tai rodytų mūsų pačių nužmogėjimą. Lietuviai yra maža tauta ir mums pažįstamas jausmas būti nustumtiems į pakraščius. Būtent todėl turėtume suprasti tuos, kurie irgi į tokius pat pakraščius stumiami. Vienas iš knygos tikslų yra atskleisti bendražmogiškus gyvenimo aspektus, kurie mus suartintų, o ne priešintų“, – teigia G. Steikūnaitė.

Autorė išskiria, kad žiniasklaida dažnai, deja, Palestiną vaizduoja labai ribotame kontekste ir jis nebūtinai atspindi realybę. Žaidžiama žodžiais, pasukamas rakursas ir rezultatas tuomet krypsta į neigiamą pusę: palestiniečiai vaizduojami kaip arabų klajokliai teroristai, neaišku ko atvykę į Izraelį (kuriam nėra nei 70 metų). Tačiau, žurnalistės teigimu, palestiniečiai savo žemėje nenutrūkstamai gyveno tūkstančius metų, ir dabartinė Izraelio vykdoma Palestinos kolonizacija yra tik (kol kas) paskutinis periodas ilgoje istorijoje.

„Labai sunku kovoti su viešojoje erdvėje žiniasklaidos, politikų ir visokių kitokių veikėjų sąmoningai formuojamomis neigiamomis nuostatomis, aplink brukama neapykanta „kitokiam“, tačiau būtina. Juk kažkam mes irgi esame „kitokie“, bet dėl to juk netampame „nežmonėmis“, – apibendrina knygos „Palestina“ autorė G. Steikūnaitė.

Atgal