Skraisčių miestas
Zoe FerrarisZoë Ferraris parašė musulmonišką „Da Vinčio kodą“
Saudo Arabijos moterys privalo gyventi tyliai, griežtai laikydamosi islamo įstatymų ir tradicijų. Tačiau Katia, viena iš saujelės moterų Džidos teismo medicinos centre, pasiryžusi darbais įrodyti, ko yra verta.
Kai ant jūros kranto randamas žvėriškai nužudytos merginos lavonas, detektyvai turi mažai vilties, kad šis nusikaltimas netaps dar viena neišaiškinta žmogžudyste. Mieste, kur moterys konservatyvaus islamo verčiamos nešioti juodas skraistes ir gyvos būdamos yra tokios pat beveidės kaip ši auka, tai šiurpiai įprasta. Jeigu nužudytoji – dar viena šeimininko užmušta tarnaitė, rasti jos mirties kaltininką bus bemaž neįmanoma.
Katia nenuleidžia rankų bandydama nustatyti moters tapatybę ir rasti žudiką. Netrukus ji išsiaiškina, kad nužudyta mergina buvo dokumentinių filmų kūrėja, vardu Leila. Dėl savo prieštaringai vertinamo darbo ji galėjo įgyti daugybę priešų, bet kas yra tikrasis nusikaltėlis, turės išsiaiškinti Katia ir į pagalbą atskubėjęs jos draugas Najiras.
Zoë Ferraris (Zoja Feraris), už šią knygą apdovanota literatūrine premija, parodo skaitytojams mažai pažįstamą Saudo Arabiją, budriai saugomą religinės policijos, bet kartu valdomą aistrų ir godulio. Rašytoja audžia intriguojantį, įtemptą detektyvinį pasakojimą, kuriame susipina dvi visiškai skirtingos arabų ir amerikiečių kultūros.
Apie knygas jūsų kalba
Papildoma informacija
- Puslapių skaičius: 432
- ISBN: 9786090102312
- Leidimo metai: 2011-12
- Išmatavimai: 0x0x0
- Leidykla: Alma littera
- Vertėjas: Vytautas Petrukaitis
2008 m. pasirodęs debiutinis Zoë Ferraris romanas „Liepsnojantis smėlis“ iš karto sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo bei palankių kritikos vertinimų, o dienraštis „Los Angeles Times“ šį romaną išrinko geriausia metų knyga. Praslinkus dvejiems metams pasirodė antrasis jos romanas - „Skraisčių miestas“, kuriame skaitytojai vėl susitiko su pamėgtais pirmosios knygos herojais - dykumos vedliu Najiru ir teismo medicinos centro darbuotoja Katia, tiriančiais kraupią dokumentinių filmų kūrėjos Leilos Navar žmogžudystę bei ieškančiais galimo ryšio tarp šio žiauraus nusikaltimo ir amerikiečio, asmenų apsaugos specialisto Eriko Volkerio dingimo. „Skraisčių miestą“ parašiau norėdama išplėtoti pagrindinių herojų paveikslus pradėtus pirmoje knygoje bei atskleisti kuo platesnę ir įvairiapusiškesnę Saudo Arabijos panoramą, vietą, kurioje kiekvieną dieną vyksta tiek daug įdomių ir neįprastų mums dalykų. Man norėjosi papasakoti apie ten gyvenančius žmones, kurie egzistuodami pakankamai uždaroje erdvėje atsargiai bando įsileisti jiems svetimas vakarietiškas tradicijas bei prisitaikyti prie jų, neužmiršdami saugoti ir puoselėti savo islamiškąsias vertybes“, teigia romano autorė Zoë Ferraris. Antrasis romanas taip pat pelnė dideles kritikų bei skaitytojų simpatijas ir buvo apdovanotas Šiaurės Kalifornijos Nepriklausomų Knygų Leidėjų Asociacijos (NCIBA) įsteigta Book Award premija, o britų dienraštis „The Guardian“ ir amerikiečių „San Francisco Chronicle“ bei „Florida Sun Sentinel“ lyg susitarę išrinko jį geriausiu 2010 m. grožinės literatūros kūriniu. Jaudinančiame, audringo kritikų pripažinimo sulaukusiame debiutinio romano „Liepsnojantis smėlis“ tęsinyje „Skraisčių miestas“, amerikiečių rašytoja Zoë Ferraris tarsi spalvingame ir prabangiame rytietiškame kilime išaudė paslaptimi ir bauginančia nuotaika alsuojančią detektyvinę istoriją, kurioje tvyrantis nerimas ir įtemptas laukimas pasiruošę bet kurią akimirką pratrūkti netikėtų ir tragiškų įvykių liūtimi. Nors romanų pasirodymą skiria vos dveji metai, tačiau autorės padaryta pažanga – milžiniška. Rašytoja praturtino kūrinį įtaigesnėmis nusikaltimo tyrimų detalėmis bei turtingesne informacija apie mums keistus, bet Džidos gyventojams įprastus vietos papročius bei tradicijas, kurių tikrai nerasime jokiuose turistiniuose kelionių vadovuose. Kūrinyje atsirado daugiau psichologizmo elementų, nemažai vietos skirta vidiniams herojų išgyvenimams atskleisti, veikėjų paveikslai tapo labiau išbaigti ir įtikinamesni nei pirmame rašytojos romane, o kūrinio įtampos ir siužetinių vingrybių galėtų pavydėti ne vienas pripažintas trilerių meistras. Vien ko vertos žinios apie „mutava“, religinę policiją, kurios tikslas yra užtikrinti, kad būtų laikomasi konservatyvių elgesio normų. Visiems moterų elgesio suvaržymams aprašyti tiesiog pristigtų vietos, pakanka paminėti tik kai kuriuos draudimus vyrams: jokių marškinėlių trumpomis rankovėmis 45 laipsnių karštyje, jokių kryželių po kaklu, o už skubią, ne dievobaimingą eiseną, galima sulaukti ir kirčių bambukine lazda. Visiems puikiai žinomas niekinantis arabų požiūris į moteris, kuris šiame romane pateiktas su nemaža ironijos doze. Pasirodo, saudoarabai nekenčia moterų, nes „ jos protingesnės, biologiniu požiūriu tobulesnės ir visuomet priverčia vyrus joms paklusti“, o seną musulmonų posakį, esą „danguje apstu elgetų, o pragaras sausakimšas moterų“ tiesiog praleiskite pro ausis. Autorės sėkmės paslaptis – ne tik intriguojanti detektyvinė istorija, įsimenantys herojų paveikslai, bet ir aplinka, vieta, kurioje mezgasi dviejų jos romanų veiksmas. Tai pragarišku karščiu alsuojanti Džida, tradicionalistų ir religinių fanatikų prieglauda, miestas Saudo Arabijoje, kuriame beveik 30 metų gyveno ir neapykantą Vakarų pasauliui kaupė garsiausias visų laikų teroristas Osama bin Ladenas, ir kuriame palaidota biblijinė Ieva. Tai sudėtinga ir prieštaringa vieta. Iš vienos pusės - tai tarsi dangiškieji vartai, atveriantys kelią į šventąją visiems musulmonams Meką, iš kitos – tai bene kosmopolitiškiausias, vis labiau liberalėjančiame Rytų pasaulyje miestas, į kurio gyvąjį ritmą įsilieja įvairios vakarietiškos tradicijos ir laisvesni papročiai. Autorę itin domina šių dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas ir iš to gimstanti nesusipratimų priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, kurią ji subtiliai atskleidžia pasitelkusi du amerikiečius – Eriką ir jo žmoną Miriamą. Jei pastarąjį galėtume laikyti puikiai prisitaikiusio prie rytietiško gyvenimo būdo vakariečio pavyzdžiu, tai to negalėtume pasakyti apie jo žmoną Miriamą, kuri patekusi į rytų moterims įprastą klaustrofobišką aplinką, sunkiai susitaiko su begaliniais suvaržymais ir draudimais moterims. Net nužudytoji Leila Navar, apsirengusi tradiciniais rytų moterų drabužiais, bet apačioje vilkinti marškinėlius papuoštus grupės „Metallica“ emblema, tarsi simbolizuoja nenumaldomą vakarietiškos kultūros skverbimąsi į uždarą Rytų pasaulį. Pagrindinis romano herojus - pamaldus dykumų vedlys, laisvalaikiu seklys mėgėjas Najiras, atstovauja statistinį viengungį Džidos gyventoją, po pamaldumo kauke slepiantį „tamsias“ mintis apie moteris, nes būdamas kartu su nevedusia Katia, jis daro „zina“ – svetimavimo nuodėmę, o juk ne veltui Pranašas yra perspėjęs: „kaskart, kai vyras yra vienas su moterimi, šalia jų yra trečias – nelabasis“. „Najiras - mano mylimiausias personažas. Tai sudėtinis trijų puikių vaikinų, kuriuos pažinau gyvendama Džidoje portretas. Jie, kaip ir Najiras, atkakliai ieškojo moterų tikėdamiesi jas vesti, bet taip ir nerado“, teigia Zoë Ferraris. „Pradžioje Najirą norėjau pavaizduoti kaip religinį policininką, besivaikantį moteris gatvėse, bet vėliau persigalvojau, nes norėjau, kad mano personažas būtų kuo tikroviškesnis ir gyvesnis bei mažiau suvaržytas absurdiškų biurokratinių pančių“. Dar vienas didelis Zoė Ferraris kūrybinio darbo pliusas - jos kūrinių tikroviškumas. Rašytoja puikiai išmano tai ką rašanti ir apie Rytų pasaulį žino ne iš nuogirdų ar knygų. Priminsiu, kad autorė buvo ištekėjusi už beduino ir vienerius metus gyveno konservatyvių musulmonų bendruomenėje Džidoje, tad jos blaivus ir pašalinis žvilgsnis į tenykštį gyvenimą - tiesiog neįkainojamas, besidomintiems prieštaringai vertinamu Rytų pasauliu, o vietos papročių, tradicijų ir religinių draudimų aprašymai turintys pažintinę - informacinę vertę, ryškiai išskiria šį kūrinį iš bendro, mus užplūdusių panašių vienas į kitą detektyvinių trilerių srauto. 2012 m. birželio mėnesį pasirodys naujausias rašytojos romanas - „Svetimšalių karalystė“ („Kingdom of strangers“), kuriame autorė pakvies skaitytojus į paslaptingą Džidos požemių pasaulį, o dykumoje, slaptame kape rasti devyniolikos moterų kūnai, bus serijinio žudiko siautėjančio gerą dešimtmetį Džidos apylinkėse medžioklės pradžia, į kurią leisis nenuilstantis inspektorius Ibrahimas Zahranis ir jam talkinanti teismo medicinos centro darbuotoja Katia Hijazi. Tikėkimės, kad į šią pavojingą kelionę būsime pakviesti ir mes.
2008 m. pasirodęs debiutinis Zoë Ferraris romanas „Liepsnojantis smėlis“ iš karto sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo bei palankių kritikos vertinimų, o dienraštis „Los Angeles Times“ šį romaną išrinko geriausia metų knyga. Praslinkus dvejiems metams pasirodė antrasis jos romanas - „Skraisčių miestas“, kuriame skaitytojai vėl susitiko su pamėgtais pirmosios knygos herojais - dykumos vedliu Najiru ir teismo medicinos centro darbuotoja Katia, tiriančiais kraupią dokumentinių filmų kūrėjos Leilos Navar žmogžudystę bei ieškančiais galimo ryšio tarp šio žiauraus nusikaltimo ir amerikiečio, asmenų apsaugos specialisto Eriko Volkerio dingimo. „Skraisčių miestą“ parašiau norėdama išplėtoti pagrindinių herojų paveikslus pradėtus pirmoje knygoje bei atskleisti kuo platesnę ir įvairiapusiškesnę Saudo Arabijos panoramą, vietą, kurioje kiekvieną dieną vyksta tiek daug įdomių ir neįprastų mums dalykų. Man norėjosi papasakoti apie ten gyvenančius žmones, kurie egzistuodami pakankamai uždaroje erdvėje atsargiai bando įsileisti jiems svetimas vakarietiškas tradicijas bei prisitaikyti prie jų, neužmiršdami saugoti ir puoselėti savo islamiškąsias vertybes“, teigia romano autorė Zoë Ferraris. Antrasis romanas taip pat pelnė dideles kritikų bei skaitytojų simpatijas ir buvo apdovanotas Šiaurės Kalifornijos Nepriklausomų Knygų Leidėjų Asociacijos (NCIBA) įsteigta Book Award premija, o britų dienraštis „The Guardian“ ir amerikiečių „San Francisco Chronicle“ bei „Florida Sun Sentinel“ lyg susitarę išrinko jį geriausiu 2010 m. grožinės literatūros kūriniu. Jaudinančiame, audringo kritikų pripažinimo sulaukusiame debiutinio romano „Liepsnojantis smėlis“ tęsinyje „Skraisčių miestas“, amerikiečių rašytoja Zoë Ferraris tarsi spalvingame ir prabangiame rytietiškame kilime išaudė paslaptimi ir bauginančia nuotaika alsuojančią detektyvinę istoriją, kurioje tvyrantis nerimas ir įtemptas laukimas pasiruošę bet kurią akimirką pratrūkti netikėtų ir tragiškų įvykių liūtimi. Nors romanų pasirodymą skiria vos dveji metai, tačiau autorės padaryta pažanga – milžiniška. Rašytoja praturtino kūrinį įtaigesnėmis nusikaltimo tyrimų detalėmis bei turtingesne informacija apie mums keistus, bet Džidos gyventojams įprastus vietos papročius bei tradicijas, kurių tikrai nerasime jokiuose turistiniuose kelionių vadovuose. Kūrinyje atsirado daugiau psichologizmo elementų, nemažai vietos skirta vidiniams herojų išgyvenimams atskleisti, veikėjų paveikslai tapo labiau išbaigti ir įtikinamesni nei pirmame rašytojos romane, o kūrinio įtampos ir siužetinių vingrybių galėtų pavydėti ne vienas pripažintas trilerių meistras. Vien ko vertos žinios apie „mutava“, religinę policiją, kurios tikslas yra užtikrinti, kad būtų laikomasi konservatyvių elgesio normų. Visiems moterų elgesio suvaržymams aprašyti tiesiog pristigtų vietos, pakanka paminėti tik kai kuriuos draudimus vyrams: jokių marškinėlių trumpomis rankovėmis 45 laipsnių karštyje, jokių kryželių po kaklu, o už skubią, ne dievobaimingą eiseną, galima sulaukti ir kirčių bambukine lazda. Visiems puikiai žinomas niekinantis arabų požiūris į moteris, kuris šiame romane pateiktas su nemaža ironijos doze. Pasirodo, saudoarabai nekenčia moterų, nes „ jos protingesnės, biologiniu požiūriu tobulesnės ir visuomet priverčia vyrus joms paklusti“, o seną musulmonų posakį, esą „danguje apstu elgetų, o pragaras sausakimšas moterų“ tiesiog praleiskite pro ausis. Autorės sėkmės paslaptis – ne tik intriguojanti detektyvinė istorija, įsimenantys herojų paveikslai, bet ir aplinka, vieta, kurioje mezgasi dviejų jos romanų veiksmas. Tai pragarišku karščiu alsuojanti Džida, tradicionalistų ir religinių fanatikų prieglauda, miestas Saudo Arabijoje, kuriame beveik 30 metų gyveno ir neapykantą Vakarų pasauliui kaupė garsiausias visų laikų teroristas Osama bin Ladenas, ir kuriame palaidota biblijinė Ieva. Tai sudėtinga ir prieštaringa vieta. Iš vienos pusės - tai tarsi dangiškieji vartai, atveriantys kelią į šventąją visiems musulmonams Meką, iš kitos – tai bene kosmopolitiškiausias, vis labiau liberalėjančiame Rytų pasaulyje miestas, į kurio gyvąjį ritmą įsilieja įvairios vakarietiškos tradicijos ir laisvesni papročiai. Autorę itin domina šių dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas ir iš to gimstanti nesusipratimų priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, kurią ji subtiliai atskleidžia pasitelkusi du amerikiečius – Eriką ir jo žmoną Miriamą. Jei pastarąjį galėtume laikyti puikiai prisitaikiusio prie rytietiško gyvenimo būdo vakariečio pavyzdžiu, tai to negalėtume pasakyti apie jo žmoną Miriamą, kuri patekusi į rytų moterims įprastą klaustrofobišką aplinką, sunkiai susitaiko su begaliniais suvaržymais ir draudimais moterims. Net nužudytoji Leila Navar, apsirengusi tradiciniais rytų moterų drabužiais, bet apačioje vilkinti marškinėlius papuoštus grupės „Metallica“ emblema, tarsi simbolizuoja nenumaldomą vakarietiškos kultūros skverbimąsi į uždarą Rytų pasaulį. Pagrindinis romano herojus - pamaldus dykumų vedlys, laisvalaikiu seklys mėgėjas Najiras, atstovauja statistinį viengungį Džidos gyventoją, po pamaldumo kauke slepiantį „tamsias“ mintis apie moteris, nes būdamas kartu su nevedusia Katia, jis daro „zina“ – svetimavimo nuodėmę, o juk ne veltui Pranašas yra perspėjęs: „kaskart, kai vyras yra vienas su moterimi, šalia jų yra trečias – nelabasis“. „Najiras - mano mylimiausias personažas. Tai sudėtinis trijų puikių vaikinų, kuriuos pažinau gyvendama Džidoje portretas. Jie, kaip ir Najiras, atkakliai ieškojo moterų tikėdamiesi jas vesti, bet taip ir nerado“, teigia Zoë Ferraris. „Pradžioje Najirą norėjau pavaizduoti kaip religinį policininką, besivaikantį moteris gatvėse, bet vėliau persigalvojau, nes norėjau, kad mano personažas būtų kuo tikroviškesnis ir gyvesnis bei mažiau suvaržytas absurdiškų biurokratinių pančių“. Dar vienas didelis Zoė Ferraris kūrybinio darbo pliusas - jos kūrinių tikroviškumas. Rašytoja puikiai išmano tai ką rašanti ir apie Rytų pasaulį žino ne iš nuogirdų ar knygų. Priminsiu, kad autorė buvo ištekėjusi už beduino ir vienerius metus gyveno konservatyvių musulmonų bendruomenėje Džidoje, tad jos blaivus ir pašalinis žvilgsnis į tenykštį gyvenimą - tiesiog neįkainojamas, besidomintiems prieštaringai vertinamu Rytų pasauliu, o vietos papročių, tradicijų ir religinių draudimų aprašymai turintys pažintinę - informacinę vertę, ryškiai išskiria šį kūrinį iš bendro, mus užplūdusių panašių vienas į kitą detektyvinių trilerių srauto. 2012 m. birželio mėnesį pasirodys naujausias rašytojos romanas - „Svetimšalių karalystė“ („Kingdom of strangers“), kuriame autorė pakvies skaitytojus į paslaptingą Džidos požemių pasaulį, o dykumoje, slaptame kape rasti devyniolikos moterų kūnai, bus serijinio žudiko siautėjančio gerą dešimtmetį Džidos apylinkėse medžioklės pradžia, į kurią leisis nenuilstantis inspektorius Ibrahimas Zahranis ir jam talkinanti teismo medicinos centro darbuotoja Katia Hijazi. Tikėkimės, kad į šią pavojingą kelionę būsime pakviesti ir mes.
Turėtų būti gera knyga, nes pirma - nerealiai įdomus detektyvas.
Nebeįmanoma, kiek dar bus panašios temos dubliažų? Radot aukso gyslelę? Arabai-baubai, ajajajai kaip su jais blogai. Ir kuo tai ne rasizmas, a, gerb. leidyklos tetos?