Šimto metų istorija
Herbjorg WassmoGarsioji norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo (Herbjorga Vasmo) romane „Šimto metų istorija“ atskleidžia nepaprastus trijų moterų likimus. Viena pagrindinių knygos herojų gimsta tais pačiais metais kaip ir pati knygos autorė. Herbjørg Wassmo gyvenimo fragmentai pinasi su viena romano siužetinių linijų, ir iš viso to gimsta istorija apie mergaitę su geltonu pieštuku.
Rašytojos prosenelė, senelė ir motina – tai Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Romanas „Šimto metų istorija“ pasakoja apie jų gyvenimus, pagimdytus vaikus, vyrus, kuriuos jos mylėjo, ir tuos, kuriuos jos gavo. Knygos herojė nuo gyvenimo realybės slapstosi tvarte. Kad būtų lengviau viską ištverti, geltonu pieštuku rašo dienoraštį. Mergaitė pasaulį išvydo 1942-aisiais, o prieš šimtą metų gimė stiprioji Sara Susanė, jos prosenelė, vėliau pozavusi angelą Lofoteno katedros altoriaus paveikslui.
„Šimto metų istorija“ – knyga apie visų šių moterų ilgesį ir vargus, svajones ir laisvės troškimą.
Aktorė Kristina Savickytė Damanskienė
Knyga man labai patiko. Kai tik baigiau ją skaityti, pirmos mintys buvo: „Kodėl jau baigėsi?“ Pasakojimas taip įtraukė, o norėjosi, kad jis dar tęstųsi ir tęstųsi. Žavi autorės gebėjimas ramiai, be aistrų perteikti net labai dramatiškus įvykius. Pasakojimas labai vaizdingas, pasakyčiau net tokį apibūdinimą – „skanus“.
Autorės arkliukas (kaip ir kitose mano skaitytose Wassmo knygose) – moterų charakteriai. Įdomūs, įvairialypiai, kai kur peržengiantys savo laikmečio ribas.
Tikriausiai autorės aprašytas nuostabus moterų vidinis pasaulis ir daro knygą patrauklią. Savo mintimis, savo norais, svajonėmis, slaptais troškimais ar poelgiais jos gali būti panašios ir į mus – šio laikmečio moteris.
Papildoma informacija
- Puslapių skaičius: 456
- ISBN: 9786090101063
- Leidimo metai: 2011-09
- Išmatavimai: 0x0x0
- Leidykla: Alma littera
- Vertėjas: Alma Dale Ločerytė
"FIORDŲ KARALIENĖS IŠPAŽINTIS" „Norvegų literatūros žvaigždė“, „Šiaurės Margaret Mitčel“, „Moterų sielos žinovė“. Tokiais iškiliais epitetais dažnas žurnalistas ar literatūros kritikas pelnytai tituluoja garsią norvegų rašytoją Herbjørg Wassmo, skaitytojų teismui pristačiusią savo naujausią biografinį romaną „Šimto metų istorija“, kuriame galima rasti ir nemažai autobiografinių detalių. Mintis parašyti savo giminės moterų istoriją rašytojai kilo dukrai atsiuntus knygelę apie Kabelvoge stovinčią Lofoteno katedrą, kurios altoriaus paveikslui „Jėzaus malda Getsemanės sode“ tapant angelą pozavo gyvas modelis - rašytojos prosenelė Sara Susanė Krog, kuri už rašytoją yra vyresnė visu šimtu metų, ir kurios gimimo diena sutampa su autorės sūnaus gimtadieniu. Rašytoja tokį sutapimą palaikė likimo siųstu ženklu, ir nors „nugyvento gyvenimo neįsprausi į literatūrinius rėmus ir nepateiksi kaip absoliučios tiesos“, vis dėlto pabandė atsekti savo promočių ir jų vyrų istoriją, „nors verta dėmesio visa plati giminė“. „Šimto metų istorija“ - tai didingas ir rūstus šeimyninis epas, tragiška ir jaudinanti skandinaviška saga, pasakojanti keturių kartų gyvenimo istoriją audrų ir vėjų talžomame Norlande, pačioje Norvegijos šiaurėje. Romaną sudaro šešios knygos, kuriose atskleidžamos rašytojos prosenelės, Saros Susanos, senelės Elidos, ir mamos Jordisės gyvenimo istorijos, sumaniai įterpiant pačios Herbos (Herbjørg Wassmo ), mergaitės su geltonu briaunotu pieštuku, vaikystės prisiminimus. Visos istorijos nėra išdėstytos nuosekliai eilės tvarka, tad papasakojus kurią nors vienos moters gyvenimo atkarpą, pradėjus rašyti apie kitas giminės moteris, vėliau vėl grįžtama prie pirmosios veikėjos. Romane pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, (tai būdinga beveik visiems biografiniams romanas), tačiau skaitydamas nė nepajunti, kai lieki vienas su knygos herojais, ir tik kažkur iš šalies atsklindantis rašytojos balsas neleidžia pasiklysti painiuose keturių kartų šeimyninio gyvenimo labirintuose. Prieš skaitytojo akis iškyla niūrus ir skurdus XIX - XX a. vidurio Šiaurės Norvegijos kraštovaizdis, kuriame karaliauja tik jūra, dangus ir akmenys. Dar silkės, otai ir menkės – pagrindinis gyventojų maistas, nuo kurių gausos ar trūkumo priklauso visa šeimos gerovė bei ateitis. Ir sukasi visų keturių kartų gyvenimo ratas nenutrūkstama srove: nesibaigiantys gimimai ir mirtys, meilės ir išdavystės, paslaptys ir svajonės, slapti troškimai ir viltys, audros ir štiliai, fiordai ir šcherai – visa tai lydi kiekvieną jų kasdieniame gyvenime, ir rodos nėra tokios antgamtinės jėgos, galinčios nutraukti tą tamprų iš pažiūros gyvenimo siūlą. Bet „sukurtieji žvejybai miršta greičiau už kitus“. Romano herojai, kaip ir pati Šiaurės gamta, yra rūstūs ir mažakalbiai, išdidžiai ir narsiai priimantys kasdienio gyvenimo iššūkius bei pavojus, ir sunkiu bei pavojingu darbu besistengiantys uždirbti varganą duonos kąsnį. Rašytoja visada garsėjo savo sukurtais įsimintinais ir sudėtingais moterų charakteriais. Ne išimtis ir šis romanas. Štai rašytojos prosenelė, gražuolė ugniaplaukė Sara Susanė, ištekėjusi už nemylimo, bet gero žmogaus, jektos škiperio Johaneso Krogo, ir pagimdžiusi jam dvylika vaikų, visą gyvenimą svajoja apie geresnę ateitį, bet svajonės ir lieka svajonėmis, o kasdienis gyvenimas diktuoja vis kitokius sprendimus. Mintys apie motinystę jai kelia pasidygėjimą ir siaubą, „nes laisvės ir meilės troškimas gali būti net stipresnis už motinystės instinktą“. Beje laisvės ir meilės troškimas būdingas visoms aprašytoms šiame romane moterims, ir yra stiprus varomasis veiksnys, siekiant gyvenime kažko tai gero ir šviesaus. Istorijos pradžioje vyro nesugebėjimą aprūpinti šeimą nuosavu kampu ji priima kaip asmeninę gėdą, o jo bejėgiškumas, kaip kokia prakeiktis, slegia ir jos pečius. Tačiau ji puikiai žino, kad ištekėjus nedera atsikalbinėti ir verkti. Niekada Šiaurės moteris nepriekaištaus ir viešai nežemins savo vyro, nes „jausmus dera narplioti tik atsigulus tamsoje“. Ir darbas, juodas niekada nesibaigiantis darbas, nes tik „turintys daug laisvo laiko žmonės pernelyg sureikšmina ir džiaugsmą ir sielvartą“. Sarai nelengva bendrauti su mikčiumi vyru Johanesu, kurį domina tik jekta, žuvų ir bulvių kainos, bei pokalbiai apie vėjo kryptį, „nors kalbėjimas su vėju ir paguodžia“. Tik bejėgiškai užgniaužta bei slapta meilė vyresniam broliui Arnoldui, atviri pokalbiai su pastoriumi ir dailininku Fritsu Jensenu bei naujai paskirtu daktaru Benjaminu Grionelvu, praskaidrina niūrią ir slogią egzistenciją. „Gali tik pavydėti paukščiams, kurie nuolat ko nors ieško“. Elida, rašytojos močiutė, dvyliktasis Saros Susanės vaikas, taip pat negali pasigirti didele laime ar džiugiais likimo posūkiais. Ištekėjusi iš meilės, prieš motinos valią, už „neturtingo trobelninko, bet praprususio vaikio“ Frederiko ir pagimdžiusi šiam 10 vaikų, ji niekada niekam nepriekaištauja, ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Nors amžinai nėščia ir paskendusi buityje, vis dėlto mano, kad už gyvenimą reikia kovoti, ir jam dėkoti. Jos vyras Frederikas – nelinkęs prie darbo daug skaitantis svajotojas, turintis širdies ydą - menka paguoda ūkyje, tad ištikus eiliniam širdies smūgiui, ji priversta parduoti ūkį, ir su penkiais vaikais bei pusiau paralyžiuotu vyru vežti jį gydyti į Kristianiją, prieš tai išdalijus likusias penkias atžalas savo giminėms ir artimiesiems. Vėliau labai sunku susigrąžinti svetur išbarstytus savo vaikus bei rasti bendrą kalbą su jais, nes daugelis mažųjų jau užmiršę savo tikruosius tėvus, ir laikinus globėjus laiko savo tikraisiais gimdytojais, o viešnagę tikrų tėvų namuose traktuoja kaip laikiną, bet neišvengiamą būtinybę. Gyvenimas Kristianijoje yra sunkus ir vargingas, nes „skurdas baisesnis už mirtį“. Vietiniai su pašaipa traktuoja atvykėlius iš Šiaurės, šaiposi iš jų aprangos ir kalbėjimo manieros, o siekiant įrodyti savo abejotinas tiesas neretai griebiamasi net smurto. Tik grįžimas į Havnesą, į Saros Susanės namus, vėl grąžina jų šeimai saugumo ir pasitikėjimo jausmą. „Nevalia toliau gyventi vien tuo, kas nebesugrąžinama, nevalia įstrigti tuštumoje“. Romanas baigiamas pasakojimu apie Elidos dukrą, rašytojos mamą Jordisę, kuri norėdama užsidirbti ir ištrūkti iš rūpestingos tėvų globos (tai būdinga visoms rašytojos giminės moterims) anksti palieka gimtuosius namus, ir išvyksta uždarbiauti svetur. Vienintelis jos turtas – dviratis, kuris tarsi koks laisvės vėjas leidžia nekliudomai keliauti ir likti vienai su savo maištingom mintim, nes „širdis visada trokšta ko nors nepatirta, nenusakomų didingų jausmų“. „Ir niekada nevalia įsipareigoti gyvenimui, nes bet kokia pareiga, slopina patį gyvenimą“. Dar daugiau autentiškumo suteikia romano pabaigoje publikuoti Jordisės, ir rašytojos tėvo, Hanso Kristiano Hanseno laiškai II – ojo pasaulinio karo metais. Hansas iš pažiūros drovus ir doras, moka kalbomis ir laiškais sužavėti Jordisę, tačiau tikrame gyvenime jis visiškai kitoks – tuščias ir nervingas, abejingas ir arogantiškas, nes „rašydami žmonės dažnai apsimeta kitokiais, nei esti iš tikro“. Vienas iš sukrečiančių šio romano momentų, tai negyjantis skaudulys, su kuriuo rašytoja gyvena jau beveik 70 metų. Sutikime, sunku būnant tokiam žinomam žmogui viešai išstatyti save visuotinai apžiūrai, ir taip atvirai prabilti apie vaikystėje išgyventą tėvo prievartą. Romane tai mergaitė su geltonu pieštuku, ir geltonu, nedidesniu už delną užrašų sąsiuviniu, kuriame būsima rašytoja dėsto savo mintis, išgyvenimus, ir kaip kiekviena prievartos auka slepia savo „kaltę“ bei „gėdą“. „Gėda. Tai sudaro mano esmę. Visada bandau ją slėpti, ginti šalin, nuo jos gydytis“. Baisu, kai lipnūs ir purvini artimo žmogaus, (žmogaus, kuriuo tu turėtum besąlygiškai pasitikėti) pirštai liečia tavo kūną, bet dar baisiau, kai norima įsibrauti ir į tavo sielą bei skaityti tavo mintis, todėl mergaitė savo užrašus priversta slėpti pačiose netikėčiausiose vietose. Romane šis blogis įvardijamas, kaip „jis“, ir tik vėliau, kūrinio eigoje, „pabaisa“ įgauna konkretesnius kontūrus. „Hansas – primityvi, baimės sukaustyta pabaisa, visa griaunanti ir naikinanti. Jis net nesuvokia, kuo yra pavirtęs“. Net motinai Jordisei mirštant, rašytoja neišdrįsta paklausti ją visą gyvenimą kankinusių klausimų. „Ar ji suprato mūsų gėdą?“. „Jei suprato, tai kodėl mūsų neapsaugojo?“. „Nejaugi tu to nežinojai, mama?“, klausia autorė. Tačiau rašytoja taip ir nesiryžta užduoti šių klausimų motinai, nes „pabaisai“ mirus, „tai jau nieko nekeičia“ . Šimtametė istorija baigiasi tarsi kokiame fantasmagoriškame Emilio Kusturicos filme. 1942 metų gruodžio 6 d., sekmadienį, mūkiant nemelžtai karvei, o dėdei Alfredui ant aukšto smagiai „plėšant“ armonikos dumples, vos numetusi slides, tiesiog ant virtuvinio stalo, Jordisė pagimdo žavią, juodaplaukę mergytę, kurią pavadina senu pagonišku vardu - Herbjørga. Bet tai jau visai kita istorija, kurią tikėkimės kada nors mes dar išgirsime...
Knyga kartojama ir labai greitai papildys knygynų ir prekybos centrų lentynas.
Nuostabiai sudėstyta istorija...Skaitai ir įsijauti visapusiškai į aplinką, išgyvenimus , kvapus...Viską pajauti pats.Ir tai nepaprastas jausmas.Wassmo - puiki pasakotoja.Ji tikrai Šiaurės šalių ambasadorė...
"FIORDŲ KARALIENĖS IŠPAŽINTIS" „Norvegų literatūros žvaigždė“, „Šiaurės Margaret Mitčel“, „Moterų sielos žinovė“. Tokiais iškiliais epitetais dažnas žurnalistas ar literatūros kritikas pelnytai tituluoja garsią norvegų rašytoją Herbjørg Wassmo, skaitytojų teismui pristačiusią savo naujausią biografinį romaną „Šimto metų istorija“, kuriame galima rasti ir nemažai autobiografinių detalių. Mintis parašyti savo giminės moterų istoriją rašytojai kilo dukrai atsiuntus knygelę apie Kabelvoge stovinčią Lofoteno katedrą, kurios altoriaus paveikslui „Jėzaus malda Getsemanės sode“ tapant angelą pozavo gyvas modelis - rašytojos prosenelė Sara Susanė Krog, kuri už rašytoją yra vyresnė visu šimtu metų, ir kurios gimimo diena sutampa su autorės sūnaus gimtadieniu. Rašytoja tokį sutapimą palaikė likimo siųstu ženklu, ir nors „nugyvento gyvenimo neįsprausi į literatūrinius rėmus ir nepateiksi kaip absoliučios tiesos“, vis dėlto pabandė atsekti savo promočių ir jų vyrų istoriją, „nors verta dėmesio visa plati giminė“. „Šimto metų istorija“ - tai didingas ir rūstus šeimyninis epas, tragiška ir jaudinanti skandinaviška saga, pasakojanti keturių kartų gyvenimo istoriją audrų ir vėjų talžomame Norlande, pačioje Norvegijos šiaurėje. Romaną sudaro šešios knygos, kuriose atskleidžamos rašytojos prosenelės, Saros Susanos, senelės Elidos, ir mamos Jordisės gyvenimo istorijos, sumaniai įterpiant pačios Herbos (Herbjørg Wassmo ), mergaitės su geltonu briaunotu pieštuku, vaikystės prisiminimus. Visos istorijos nėra išdėstytos nuosekliai eilės tvarka, tad papasakojus kurią nors vienos moters gyvenimo atkarpą, pradėjus rašyti apie kitas giminės moteris, vėliau vėl grįžtama prie pirmosios veikėjos. Romane pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, (tai būdinga beveik visiems biografiniams romanas), tačiau skaitydamas nė nepajunti, kai lieki vienas su knygos herojais, ir tik kažkur iš šalies atsklindantis rašytojos balsas neleidžia pasiklysti painiuose keturių kartų šeimyninio gyvenimo labirintuose. Prieš skaitytojo akis iškyla niūrus ir skurdus XIX - XX a. vidurio Šiaurės Norvegijos kraštovaizdis, kuriame karaliauja tik jūra, dangus ir akmenys. Dar silkės, otai ir menkės – pagrindinis gyventojų maistas, nuo kurių gausos ar trūkumo priklauso visa šeimos gerovė bei ateitis. Ir sukasi visų keturių kartų gyvenimo ratas nenutrūkstama srove: nesibaigiantys gimimai ir mirtys, meilės ir išdavystės, paslaptys ir svajonės, slapti troškimai ir viltys, audros ir štiliai, fiordai ir šcherai – visa tai lydi kiekvieną jų kasdieniame gyvenime, ir rodos nėra tokios antgamtinės jėgos, galinčios nutraukti tą tamprų iš pažiūros gyvenimo siūlą. Bet „sukurtieji žvejybai miršta greičiau už kitus“. Romano herojai, kaip ir pati Šiaurės gamta, yra rūstūs ir mažakalbiai, išdidžiai ir narsiai priimantys kasdienio gyvenimo iššūkius bei pavojus, ir sunkiu bei pavojingu darbu besistengiantys uždirbti varganą duonos kąsnį. Rašytoja visada garsėjo savo sukurtais įsimintinais ir sudėtingais moterų charakteriais. Ne išimtis ir šis romanas. Štai rašytojos prosenelė, gražuolė ugniaplaukė Sara Susanė, ištekėjusi už nemylimo, bet gero žmogaus, jektos škiperio Johaneso Krogo, ir pagimdžiusi jam dvylika vaikų, visą gyvenimą svajoja apie geresnę ateitį, bet svajonės ir lieka svajonėmis, o kasdienis gyvenimas diktuoja vis kitokius sprendimus. Mintys apie motinystę jai kelia pasidygėjimą ir siaubą, „nes laisvės ir meilės troškimas gali būti net stipresnis už motinystės instinktą“. Beje laisvės ir meilės troškimas būdingas visoms aprašytoms šiame romane moterims, ir yra stiprus varomasis veiksnys, siekiant gyvenime kažko tai gero ir šviesaus. Istorijos pradžioje vyro nesugebėjimą aprūpinti šeimą nuosavu kampu ji priima kaip asmeninę gėdą, o jo bejėgiškumas, kaip kokia prakeiktis, slegia ir jos pečius. Tačiau ji puikiai žino, kad ištekėjus nedera atsikalbinėti ir verkti. Niekada Šiaurės moteris nepriekaištaus ir viešai nežemins savo vyro, nes „jausmus dera narplioti tik atsigulus tamsoje“. Ir darbas, juodas niekada nesibaigiantis darbas, nes tik „turintys daug laisvo laiko žmonės pernelyg sureikšmina ir džiaugsmą ir sielvartą“. Sarai nelengva bendrauti su mikčiumi vyru Johanesu, kurį domina tik jekta, žuvų ir bulvių kainos, bei pokalbiai apie vėjo kryptį, „nors kalbėjimas su vėju ir paguodžia“. Tik bejėgiškai užgniaužta bei slapta meilė vyresniam broliui Arnoldui, atviri pokalbiai su pastoriumi ir dailininku Fritsu Jensenu bei naujai paskirtu daktaru Benjaminu Grionelvu, praskaidrina niūrią ir slogią egzistenciją. „Gali tik pavydėti paukščiams, kurie nuolat ko nors ieško“. Elida, rašytojos močiutė, dvyliktasis Saros Susanės vaikas, taip pat negali pasigirti didele laime ar džiugiais likimo posūkiais. Ištekėjusi iš meilės, prieš motinos valią, už „neturtingo trobelninko, bet praprususio vaikio“ Frederiko ir pagimdžiusi šiam 10 vaikų, ji niekada niekam nepriekaištauja, ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Nors amžinai nėščia ir paskendusi buityje, vis dėlto mano, kad už gyvenimą reikia kovoti, ir jam dėkoti. Jos vyras Frederikas – nelinkęs prie darbo daug skaitantis svajotojas, turintis širdies ydą - menka paguoda ūkyje, tad ištikus eiliniam širdies smūgiui, ji priversta parduoti ūkį, ir su penkiais vaikais bei pusiau paralyžiuotu vyru vežti jį gydyti į Kristianiją, prieš tai išdalijus likusias penkias atžalas savo giminėms ir artimiesiems. Vėliau labai sunku susigrąžinti svetur išbarstytus savo vaikus bei rasti bendrą kalbą su jais, nes daugelis mažųjų jau užmiršę savo tikruosius tėvus, ir laikinus globėjus laiko savo tikraisiais gimdytojais, o viešnagę tikrų tėvų namuose traktuoja kaip laikiną, bet neišvengiamą būtinybę. Gyvenimas Kristianijoje yra sunkus ir vargingas, nes „skurdas baisesnis už mirtį“. Vietiniai su pašaipa traktuoja atvykėlius iš Šiaurės, šaiposi iš jų aprangos ir kalbėjimo manieros, o siekiant įrodyti savo abejotinas tiesas neretai griebiamasi net smurto. Tik grįžimas į Havnesą, į Saros Susanės namus, vėl grąžina jų šeimai saugumo ir pasitikėjimo jausmą. „Nevalia toliau gyventi vien tuo, kas nebesugrąžinama, nevalia įstrigti tuštumoje“. Romanas baigiamas pasakojimu apie Elidos dukrą, rašytojos mamą Jordisę, kuri norėdama užsidirbti ir ištrūkti iš rūpestingos tėvų globos (tai būdinga visoms rašytojos giminės moterims) anksti palieka gimtuosius namus, ir išvyksta uždarbiauti svetur. Vienintelis jos turtas – dviratis, kuris tarsi koks laisvės vėjas leidžia nekliudomai keliauti ir likti vienai su savo maištingom mintim, nes „širdis visada trokšta ko nors nepatirta, nenusakomų didingų jausmų“. „Ir niekada nevalia įsipareigoti gyvenimui, nes bet kokia pareiga, slopina patį gyvenimą“. Dar daugiau autentiškumo suteikia romano pabaigoje publikuoti Jordisės, ir rašytojos tėvo, Hanso Kristiano Hanseno laiškai II – ojo pasaulinio karo metais. Hansas iš pažiūros drovus ir doras, moka kalbomis ir laiškais sužavėti Jordisę, tačiau tikrame gyvenime jis visiškai kitoks – tuščias ir nervingas, abejingas ir arogantiškas, nes „rašydami žmonės dažnai apsimeta kitokiais, nei esti iš tikro“. Vienas iš sukrečiančių šio romano momentų, tai negyjantis skaudulys, su kuriuo rašytoja gyvena jau beveik 70 metų. Sutikime, sunku būnant tokiam žinomam žmogui viešai išstatyti save visuotinai apžiūrai, ir taip atvirai prabilti apie vaikystėje išgyventą tėvo prievartą. Romane tai mergaitė su geltonu pieštuku, ir geltonu, nedidesniu už delną užrašų sąsiuviniu, kuriame būsima rašytoja dėsto savo mintis, išgyvenimus, ir kaip kiekviena prievartos auka slepia savo „kaltę“ bei „gėdą“. „Gėda. Tai sudaro mano esmę. Visada bandau ją slėpti, ginti šalin, nuo jos gydytis“. Baisu, kai lipnūs ir purvini artimo žmogaus, (žmogaus, kuriuo tu turėtum besąlygiškai pasitikėti) pirštai liečia tavo kūną, bet dar baisiau, kai norima įsibrauti ir į tavo sielą bei skaityti tavo mintis, todėl mergaitė savo užrašus priversta slėpti pačiose netikėčiausiose vietose. Romane šis blogis įvardijamas, kaip „jis“, ir tik vėliau, kūrinio eigoje, „pabaisa“ įgauna konkretesnius kontūrus. „Hansas – primityvi, baimės sukaustyta pabaisa, visa griaunanti ir naikinanti. Jis net nesuvokia, kuo yra pavirtęs“. Net motinai Jordisei mirštant, rašytoja neišdrįsta paklausti ją visą gyvenimą kankinusių klausimų. „Ar ji suprato mūsų gėdą?“. „Jei suprato, tai kodėl mūsų neapsaugojo?“. „Nejaugi tu to nežinojai, mama?“, klausia autorė. Tačiau rašytoja taip ir nesiryžta užduoti šių klausimų motinai, nes „pabaisai“ mirus, „tai jau nieko nekeičia“ . Šimtametė istorija baigiasi tarsi kokiame fantasmagoriškame Emilio Kusturicos filme. 1942 metų gruodžio 6 d., sekmadienį, mūkiant nemelžtai karvei, o dėdei Alfredui ant aukšto smagiai „plėšant“ armonikos dumples, vos numetusi slides, tiesiog ant virtuvinio stalo, Jordisė pagimdo žavią, juodaplaukę mergytę, kurią pavadina senu pagonišku vardu - Herbjørga. Bet tai jau visai kita istorija, kurią tikėkimės kada nors mes dar išgirsime...
Puiki knyga! Wassmo visada puikiai moka aprašyti moterų jausmus, charakterius ir jų likimo vingius.