Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0

Pirminių skaičių vienatvė

Paolo Giordano

JIS, JI, JŲ VIENATVĖ IR ... AUKŠTOJI MATEMATIKA

Paolo Giordano romanas „Pirminių skaičių vienatvė“ –  tai pribloškianti istorija apie vienatvę ir meilę.

Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Nors nepatiklūs ir vieniši, vis dėlto yra skaičių, turinčių skaičių dvynį, nuo kurio juos skiria tik porinis skaičius.

Romano „Pirminių skaičių vienatvė“  herojus, nepaprastai gabus matematikas Matija,  yra tikras, kad ir jis – vienas tokių skaičių, o licėjuje sutikta Aličė – jo dvynė. Jie panašūs daug kuo... Tokia pati skausminga praeitis, tokia pat vienatvė, rodos, taip trokštama, bet ir be galo skaudi... Ir tas nesugebėjimas įveikti amžino atstumo tarp savęs ir kitų. Nuo pat vaikystės dienų iki brandaus amžiaus jų gyvenimo keliai vis susikirs, susilies ir nutols atkakliai stengiantis sugriauti juos skiriančias kliūtis.

Santūriai, bet su trikdančiu tikslumu Paolo Giordano tyrinėja skausmingai bręstančių ir ieškančių savo vietos gyvenime jaunuolių jausmus.

 

„Šį romaną, kaip mėgstamiausias  mūsų vaikystės knygas, perskaitai vienu atsikvėpimu.“                                                                                                      

La Repubblica

 

 „Paolo dar  kartą įrodo, kad nėra universalios, visiems bendros meilės formulės.“ 

 Le Parisien

 

„Jaunas, dvidešimt penkerių metų rašytojas Paolo Giordano pribloškė visus itin brandžia ir jautria knyga, kritikų iškart įvardyta „tobula“. Tobula knyga, pasakojanti apie netobulus gyvenimus. Apie likimus paženklinančias tragedijas, nenumalšinamą kaltę, užgniaužtus jausmus, įtampos ir kančios persmelktą paauglystę ir jaunystę, pastangas būti normaliais, vienatvę.

Dienomis P. Giordano dirba fiziku, naktimis rašo apie būties laikinumą. Dalydamas interviu iš visų jėgų stengiasi atitrūkti nuo savo niūrių, kenčiančių personažų. Pripažįsta pats neišgyvenęs tokių stiprių jausmų ir žiaurių įvykių kaip jo herojai, tačiau sugebėjo taip įtaigiai juos sukurti, kad knyga vos pasirodžiusi susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Tai vienas iš nedaugelio rašytojų, kurio kūriniuose nėra autobiografinių elementų. P. Giordano viename interviu yra sakęs: „Man nepatinka tie, kurie rašo norėdami išsilieti. Aš rašau todėl, kad man patinka skaityti. Gal tai ir banalu, bet teisinga.“ Vienintelis autorių ir romano veikėją Matiją jungiantis saitas – aistra matematikai, įnešančiai tvarkos į painų pasaulį. Pasak autoriaus, „mūsų visuomenėje gyvenimas atrodo tarsi tuščia ertmė, kurią reikia pripildyti triukšmo“, tad jis pats stengiasi pabėgti nuo šio principo į švarų, tylų, aiškų skaičių pasaulį.

Tai vienas iš tų žmonių, kurių jauname kūne gyvena sena siela. Paklaustas apie šiuolaikinį jaunimą P. Giordano atsako nežinąs, koks šis yra, mat bendraująs tik su už save vyresniais. P. Giordano nemėgsta interneto, nes, pasak jo, jame per daug pasiūlos, per daug triukšmo. Save vadina „paprastu vaikinu, mėgstančiu paprastumą“. Vis dėlto, už paprastumo kaukės slypi itin jautri siela, sugerianti į save skaudžius išgirstus pasakojimus, matytus įvykius. Pavyzdžiui, romane aprašomą nemalonią, vėliau tragiškai pasibaigusią Alisos slidinėjimo istoriją jis yra išgirdęs iš vieno žmogaus ir atvirai pripažįsta, kad pasakojimas jį labai sukrėtė. P. Giordano savo jausmus talentingai perteikė knygos puslapiuose, nes skaitytoją ši istorija sukrečia ne mažiau. Paklaustas, kodėl jį taip žavi pirminiai skaičiai, atsako, kad jie – didžioji matematikos paslaptis, neišspręsta net pasitelkus šių laikų technologijas. Pasak jaunojo rašytojo, pirminiai skaičiai – tobulas būdas vienatvei išreikšti. P. Giordano geba pasakoti objektyviai, neidealizuodamas ir negarbindamas savo kuriamų veikėjų. Kaip pats teigia: „gyvenime aš negalėčiau susidraugauti su tokiais žmonėmis kaip Alisa ir Matijas. Jie per daug įsigilinę į save ir per daug savęs gailisi, manau, skaitytojui taip pat kyla noras papurtyti juos, pažadinti iš tylos ir sąstingio.“ Stebėdamas tikrovę iš šalies, P. Giordano geba apie ją kalbėti itin įtikinamai, moka sujaudinti skaitytoją nenukrypdamas į sentimentalumą.

Spėjama, kad šiai pirmajai knygai lemta tapti svarbiausia P. Giordano knyga. Europoje knygos populiarumas prilyginamas tokiems bestseleriams kaip „Da Vinčio kodas“, „Saulėlydis“ ir „Mergina su drakono tatiuruote“. Italijos skaitytojai ją įvardijo kaip vieną originaliausių ir geriausių šio meto kūrinių. Knygos branda, iš jos puslapių sklindanti išmintis ir patirtis, regis, visai nesiderina su jaunu autoriaus amžiumi ir jo profesija – teorine fizika. Tačiau, pasak autoriaus, būtent fizika ir matematika padėjo jam išgryninti knygos stilių, apvalyti tekstą nuo pertekliaus, sutelkti dėmesį į detalių tikslumą. O visgi, pasakojimas liejasi labai natūraliai, matyti, kad jis nesudurstytas dirbtinai, niekas nepritempta. Juntama didelė stilistinė branda ir meistriškumas pasakoti apie skaudžius, nemalonius ir jaudinančius dalykus: paauglystės problemas, vienatvę, patyčias, norą pritapti, kaltę ir atpirkimą. Šis romanas stipriai kilstelėjo vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrybos kartelę, jame nėra nepatyrusiems autoriams įprasto poetinio ribotumo, egocentrinio autobiografiškumo, noro tuščiai šokiruoti. P. Giordano teigia, kad normalumas jo nė kiek nedomina ir nesupranta, kodėl kai kurie rašytojai juo žavisi. „Normalume aš nematau nieko herojiško“, – teigia autorius. Jam įdomesni išskirtiniai, sudėtingi gyvenimai, neurozių ir graužaties iškankintos sielos. P. Giordano, dalelių fizikos doktorantas, rašo itin originaliai, giliai, bet netuščiažodžiaudamas, palikdamas tekste tik tai, kas išties būtina, veikiau atimdamas nei pridėdamas. „Pirminių skaičių vienatvė“ – tai knyga be laimingos pabaigos, be moralizavimo ir dirbtinio graudinimo. Anot kritikų, rašytojui geriausiai pasisekė aprašyti vaikų vidinį pasaulį, tad skaitytoją knyga įtraukia jau nuo pat pradžių, nuo pirmųjų dviejų skyrių, pasakojančių tragiškus, veikėjų ateitį nulėmusius įvykius.

Jautriai vaizduojama sužalota jaunystė romane nešaukia ir neprovokuoja, tiesiog parodo tai, ko įpratome nebematyti. Pasak kritikų, „autorius puikiai žino, kaip papasakoti istoriją, žino, kad didžiausias smurtas slypi tiksliose detalėse.“ Pro P. Giordano akis niekas nepraslysta, jis giliai įsiskverbia į savo personažų sielas, suvokia, kad gyvenimas susideda iš reikšmingų ir skaudžių smulkmenų. P. Giordano geba neįtikėtinai įtaigiai perteikti tikrą paauglystės kančią, jo veikėjai semiasi jėgų iš niekada neužgyjančių žaizdų. Pasak vienos italų kritikės, „pagrindinis šio įstabaus romano veikėjas – vienatvė.“

Alisa ir Matijas – du žmonės, amžiams paženklinti vaikystėje įvykusios nelaimės ir dėl to tapę kitokie, ypatingi. Alisa, nekenčianti slidinėjimo ir griežto tėvo, priversta ankstų šaltą rytą keltis su slidėmis į kalną. Ji atsilieka nuo vaikų grupelės, nukritusi nuo skardžio susilaužo koją ir lieka gulėti sniege klausdama savęs, ar vilkai miega žiemos miegu. Matijas, neįtikėtinų protinių gabumų berniukas, turi protiškai atsilikusią dvynę seserį; jis nori pritapti prie kitų vaikų ir išvengti pašaipų, todėl eidamas į klasės draugo gimtadienį palieka sesutę pasėdėti parke, ši dingsta ir niekada nebeatsiranda. Vėliau Alisos ir Matijo likimai susiduria, bet niekada nesusijungia, juos lydinti vienatvė neleidžia su niekuo suartėti. Jie – kaip pirminiai skaičiai, dalijami tik iš vieneto ir iš pačių savęs, išsibarstę tarp sudėtinių skaičių ir jų skiriami, pasmerkti vienatvei. Todėl šie skaičiai taip ir žavi romano veikėją Matiją. Tokie vienišiai dažniausiai kitiems kelia įtarimą, net baimę, todėl ir dviems paaugliams sunku pritapti prie kitų. Jie norėtų būti kaip kiti, tačiau to nesugeba. Vaikystėje jų likimai pasikeitė vos per keletą sekundžių ir dabar, jau suaugę, jie taip ir nesugeba nusimesti to užgulusio svorio, egzistencinio sunkumo. Skaudžiai paženklinti gyvenimo, jie kiekvienas savaip nusprendžia jame nebūti. Alisa slepia ir išmeta maistą ir nevalgydama naikina save. Matijas pasineria į švarų, aiškų matematikos pasaulį, suteikiantį chaotiškam gyvenimui tvarkos. Kaip ir daugelis genialių žmonių, Matijas kitoks – keistuolis. Tačiau istorija – ne apie skaičius ir protą, o apie jausmus. Todėl ji taip ir paliečia skaitytoją, galintį veikėjų gyvenimuose įžvelgti bent trupinėlį savęs, savo gyvenimo istorijos.“

Emilija Merkytė

 

 

Papildoma informacija

Pirminių skaičių vienatvė Paolo Giordano
  • Puslapių skaičius: 264
  • ISBN: 9786090101377
  • Leidimo metai: 2011-10
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Pranas Bieliauskas

Pirkite

Knygyno kaina: 9.45 € / 32.62 Lt
Paspaudę mygtuką būsite nukreipti į www.knyguklubas.lt

Susijusios knygos

  • Žmogaus kūnas - Paolo Giordano
  • (Ne)saugus žaidimas - Aistė Ptakauskė
  • ... O kas myli mane? - Hortense Ullrich
  • 1000 priežasčių (ne)bučiuoti - Hortense Ullrich
  • 1000 priežasčių (ne)kentėti dėl meilės - Hortense Ullrich
  • 1000 priežasčių įsimylėjėliams (ne) susirašinėti - Hortense Ullrich
  • 1000 priežasčių neįsimylėti - Hortense Ullrich
  • 34 tavo dalys - Carmen Rodrigues
  • Ada ir mirtina puota - Chris Rindell, Chris Riddell
  • Ada ir peliuko šmėkla - Chris Rindell, Chris Riddell

Lankytojų atsiliepimai

  • Geriausiai įvertintas atsiliepimas
  • +1 0 Arnoldas 2011-12-09 | 14:52

    2, 3, 5, 7, 11, 13, 17... Ne, tai ne garsioji Fibonačio skaičių seka išgarsinta Dano Browno romane „Da Vinčio kodas“, tai tik keletas mažiausių pirminių skaičių, kurių šiaip jau yra be galo daug. Matematikai teigia, kad pirminis skaičius yra bet kuris natūralusis skaičius, didesnis nei 1, kuris dalijasi tik iš savęs ir iš vieneto. Jie tvirtina, kad vienetas nelaikomas nei pirminiu, nei sudėtiniu skaičiumi, o baigdami pabrėžia, kad natūralusis skaičius matematikoje vadinamas bet koks teigiamas sveikasis skaičius. Italų rašytojas Paolo Giordano savo herojus lygina su skaičiais ir kalbant matematine kalba jie nėra nei natūralūs, nei pirminiai, nei juo labiau sveikieji. Priešingai: tai sužeistos, skendinčios vienumoje ir prieštaravimų bei abejonių liūne sielos. Jos tiek vienišos ir nelaimingos, kad tas ryšio tarp suaugusiųjų ir bendraamžių nebuvimas daugeliui gali atrodyti tiesiog siurrealistinis, tarsi pakibęs virš skaudžios realybės. Bet taip jau yra, kad labiausiai vienišas jautiesi būdamas tarp žmonių, o pastarieji - tarsi varnos, visada pasirengę atstumtąjį užkapoti. Kartais net nesirinkdami priemonių. Sakoma, visas skriaudas mes atsinešame iš vaikystės ir visus mūsų vėlesnius poelgius bei veiksmus sąlygoja vaikystėje patirtos psichologinės traumos bei tėvų abejingumas. Šis teiginys tinka ir Paolo Giordano romano herojams – Aličei ir Matijai. Aličė Dela Roka užaugo šeimoje, kurioje didelis dėmesys buvo kreipiamas į smulkmenas, nematant pagrindinio dėmesio objekto, kenčiančios dukters, o despotiško tėvo noras iš mergaitės padaryti kalnų slidininkę baigiasi tragiškai: Aličė susilaužo koją ir lieka šluba visam gyvenimui. Tiek fizine, tiek ir dvasine prasme. Ji jaučiasi menka, atstumta ir niekam nereikalinga. Mokykloje iš jos nuolat tyčiojamasi, o begalinį norą įsilieti į tuščiagalvių klasės mergaičių „elitą“ vainikuoja tik laikina sėkmė, draugystė su klasės lydere Viola, kuriai skirtą tatuiruotę, tarsi nenumaldomą skausmą, ji bevelytų išpjauti stiklo šuke. Lygiagrečiai Aličės istorijai, pasakojama ir kita, Matijo Balosino gyvenimo tragedija. Kaip ir Aličė, Matija kenčia nuo ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės traumos, nes nepakeldamas ankstyvos tėvų jam primestos auklės naštos parke palieka savo neįgalią seserį, dvynę Mikelą, kurios žvilgsnis persekios jį visą likusį gyvenimą. Matija - genialus matematikas, visose gyvenimo srityse ieškantis tobulos simetrijos, tačiau jo paties gyvenimas yra chaotiškas ir asimetriškas, o jo uždarumo ir susikaustymo nesupranta nei klasės draugai, nei tėvai. Pastarieji sunkiai randa bendrą kalbą su jų nuomone „keistu“ sūnumi ir tik laukia progos dingti, kad išvengtų bendravimo su juo. Matija žavisi tik jo draugas Denisas ir gimininga siela Aličė, susieti tampria nematoma gija, gija, kuri gali sieti tik tokius nelaimėlius kaip jie du: „žmones, vienas kitame atpažinusius savo vienatvę“. Aličė bando išjudinti, pažadinti Matiją, pralaužti tą storo ledo šarvą sukausčiusį jo trapų pasaulį, bet jos pastangos lieka bevaisės, nes pats Matija nenori nieko keisti. Begalinis kaltės jausmas pavertė juos žmonėmis nekenčiančiais nuosavo kūno: Aličė beveik nieko nevalgo ir kenčia nuo anoreksijos, o Matija palaipsniui tampa autistu, nuolat save žalojančiu aštriais daiktais. Visa jų vargana egzistencija balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, o begalinis noras tapti „normaliais“, tokiais kaip didžioji visuomenės dalis, yra neįgyvendinamas, nes ta pati „sveikoji“ visuomenė prieš pat jų nosis užtrenkia sunkias metalines duris, pasmerkdama juos absoliučiai vienatvei. Herojai jaučia nenumaldomą tarpusavio trauką, tačiau būti kartu jie negali. Taip kaip pirminių skaičių poros - 11 ir 13, 17 ir 19 - kurios nors ir yra labai artimos, beveik kaimynės, bet tarp jų visada yra lyginis skaičius, neleidžiantis jiems susiliesti iš tikro. Skaitydamas šį romaną gauni matematiškai tiksliai apskaičiuotą žiaurumo, humaniškumo ir dvasingumo dozę, tad vieniems ji sukels nepatogumo, kitiems - gailesčio jausmą, primenantį mūsų pačių būties trapumą ir laikinumą. Rašydamas apie meilę ir vienatvę, rašytojas nenusirito į banalybių liūną, sumaniai išvengdamas pagražinimų bei smerkiančio ar moralizuojančio tono ir vaizduodamas savo herojus tokius, kokie jie yra – vienišus ir nelaimingus. Teisę smerkti ar žavėtis jais autorius palieka patiems skaitytojams. Skaitant šį romaną sunku išlikti abejingam, nes kai kuriais atvejais herojai ir jų poelgiai atrodo naivūs ir beprasmiai, o jų nesugebėjimas pasinaudoti gyvenimo teikiamomis galimybėmis kartais tiesiog stebina ar net piktina. Tačiau būtent tame paprastume bei naivume ir slypi visas jų žavesys ir nuoširdumas. Rašytojas knygą suskirstė į septynis skyrius, kuriuose veiksmas trunka nuo 1983 iki 2007- ųjų metų. Autorius lygiagrečiai brėžia Aličės ir Matijo gyvenimo linijas, išmoningai jas supindamas tarpusavyje ir vėl išskirdamas į atskiras kreives, daugiau niekada nesusikirsiančias jų bendrame kelyje. Herojai - tarsi du įskilę žvejų luotai, plaukiantys gyvenimo upe žemyn, iš paskutiniųjų besistengiantys nenugrimzti į tamsų upės dugną ir slapta trokšdami tolumoje išvysti bent menkutę vilties šviesą... Vienišos, viskuo abejojančios, niekuo netikinčios ir niekam nereikalingos sielos... Gal tik sniego angelui, angelui, kurį gali išvysti tik žiemą, nugara krisdamas į baltą sniego maršką plačiai mojuodamas rankomis... Pakilęs sniege išvysti savo siluetą, atrodantį tarsi angelo šešėlis plačiai išskleistais sparnais ir tada pasijunti ne vienas... Šalia tavęs - sniego angelas... tavo angelas sargas... laikinas... kaip ir mes patys...

  • Kiti atsiliepimai
  • +1 0 Arnoldas 2011-12-09 | 14:52

    2, 3, 5, 7, 11, 13, 17... Ne, tai ne garsioji Fibonačio skaičių seka išgarsinta Dano Browno romane „Da Vinčio kodas“, tai tik keletas mažiausių pirminių skaičių, kurių šiaip jau yra be galo daug. Matematikai teigia, kad pirminis skaičius yra bet kuris natūralusis skaičius, didesnis nei 1, kuris dalijasi tik iš savęs ir iš vieneto. Jie tvirtina, kad vienetas nelaikomas nei pirminiu, nei sudėtiniu skaičiumi, o baigdami pabrėžia, kad natūralusis skaičius matematikoje vadinamas bet koks teigiamas sveikasis skaičius. Italų rašytojas Paolo Giordano savo herojus lygina su skaičiais ir kalbant matematine kalba jie nėra nei natūralūs, nei pirminiai, nei juo labiau sveikieji. Priešingai: tai sužeistos, skendinčios vienumoje ir prieštaravimų bei abejonių liūne sielos. Jos tiek vienišos ir nelaimingos, kad tas ryšio tarp suaugusiųjų ir bendraamžių nebuvimas daugeliui gali atrodyti tiesiog siurrealistinis, tarsi pakibęs virš skaudžios realybės. Bet taip jau yra, kad labiausiai vienišas jautiesi būdamas tarp žmonių, o pastarieji - tarsi varnos, visada pasirengę atstumtąjį užkapoti. Kartais net nesirinkdami priemonių. Sakoma, visas skriaudas mes atsinešame iš vaikystės ir visus mūsų vėlesnius poelgius bei veiksmus sąlygoja vaikystėje patirtos psichologinės traumos bei tėvų abejingumas. Šis teiginys tinka ir Paolo Giordano romano herojams – Aličei ir Matijai. Aličė Dela Roka užaugo šeimoje, kurioje didelis dėmesys buvo kreipiamas į smulkmenas, nematant pagrindinio dėmesio objekto, kenčiančios dukters, o despotiško tėvo noras iš mergaitės padaryti kalnų slidininkę baigiasi tragiškai: Aličė susilaužo koją ir lieka šluba visam gyvenimui. Tiek fizine, tiek ir dvasine prasme. Ji jaučiasi menka, atstumta ir niekam nereikalinga. Mokykloje iš jos nuolat tyčiojamasi, o begalinį norą įsilieti į tuščiagalvių klasės mergaičių „elitą“ vainikuoja tik laikina sėkmė, draugystė su klasės lydere Viola, kuriai skirtą tatuiruotę, tarsi nenumaldomą skausmą, ji bevelytų išpjauti stiklo šuke. Lygiagrečiai Aličės istorijai, pasakojama ir kita, Matijo Balosino gyvenimo tragedija. Kaip ir Aličė, Matija kenčia nuo ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės traumos, nes nepakeldamas ankstyvos tėvų jam primestos auklės naštos parke palieka savo neįgalią seserį, dvynę Mikelą, kurios žvilgsnis persekios jį visą likusį gyvenimą. Matija - genialus matematikas, visose gyvenimo srityse ieškantis tobulos simetrijos, tačiau jo paties gyvenimas yra chaotiškas ir asimetriškas, o jo uždarumo ir susikaustymo nesupranta nei klasės draugai, nei tėvai. Pastarieji sunkiai randa bendrą kalbą su jų nuomone „keistu“ sūnumi ir tik laukia progos dingti, kad išvengtų bendravimo su juo. Matija žavisi tik jo draugas Denisas ir gimininga siela Aličė, susieti tampria nematoma gija, gija, kuri gali sieti tik tokius nelaimėlius kaip jie du: „žmones, vienas kitame atpažinusius savo vienatvę“. Aličė bando išjudinti, pažadinti Matiją, pralaužti tą storo ledo šarvą sukausčiusį jo trapų pasaulį, bet jos pastangos lieka bevaisės, nes pats Matija nenori nieko keisti. Begalinis kaltės jausmas pavertė juos žmonėmis nekenčiančiais nuosavo kūno: Aličė beveik nieko nevalgo ir kenčia nuo anoreksijos, o Matija palaipsniui tampa autistu, nuolat save žalojančiu aštriais daiktais. Visa jų vargana egzistencija balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, o begalinis noras tapti „normaliais“, tokiais kaip didžioji visuomenės dalis, yra neįgyvendinamas, nes ta pati „sveikoji“ visuomenė prieš pat jų nosis užtrenkia sunkias metalines duris, pasmerkdama juos absoliučiai vienatvei. Herojai jaučia nenumaldomą tarpusavio trauką, tačiau būti kartu jie negali. Taip kaip pirminių skaičių poros - 11 ir 13, 17 ir 19 - kurios nors ir yra labai artimos, beveik kaimynės, bet tarp jų visada yra lyginis skaičius, neleidžiantis jiems susiliesti iš tikro. Skaitydamas šį romaną gauni matematiškai tiksliai apskaičiuotą žiaurumo, humaniškumo ir dvasingumo dozę, tad vieniems ji sukels nepatogumo, kitiems - gailesčio jausmą, primenantį mūsų pačių būties trapumą ir laikinumą. Rašydamas apie meilę ir vienatvę, rašytojas nenusirito į banalybių liūną, sumaniai išvengdamas pagražinimų bei smerkiančio ar moralizuojančio tono ir vaizduodamas savo herojus tokius, kokie jie yra – vienišus ir nelaimingus. Teisę smerkti ar žavėtis jais autorius palieka patiems skaitytojams. Skaitant šį romaną sunku išlikti abejingam, nes kai kuriais atvejais herojai ir jų poelgiai atrodo naivūs ir beprasmiai, o jų nesugebėjimas pasinaudoti gyvenimo teikiamomis galimybėmis kartais tiesiog stebina ar net piktina. Tačiau būtent tame paprastume bei naivume ir slypi visas jų žavesys ir nuoširdumas. Rašytojas knygą suskirstė į septynis skyrius, kuriuose veiksmas trunka nuo 1983 iki 2007- ųjų metų. Autorius lygiagrečiai brėžia Aličės ir Matijo gyvenimo linijas, išmoningai jas supindamas tarpusavyje ir vėl išskirdamas į atskiras kreives, daugiau niekada nesusikirsiančias jų bendrame kelyje. Herojai - tarsi du įskilę žvejų luotai, plaukiantys gyvenimo upe žemyn, iš paskutiniųjų besistengiantys nenugrimzti į tamsų upės dugną ir slapta trokšdami tolumoje išvysti bent menkutę vilties šviesą... Vienišos, viskuo abejojančios, niekuo netikinčios ir niekam nereikalingos sielos... Gal tik sniego angelui, angelui, kurį gali išvysti tik žiemą, nugara krisdamas į baltą sniego maršką plačiai mojuodamas rankomis... Pakilęs sniege išvysti savo siluetą, atrodantį tarsi angelo šešėlis plačiai išskleistais sparnais ir tada pasijunti ne vienas... Šalia tavęs - sniego angelas... tavo angelas sargas... laikinas... kaip ir mes patys...

  • 0 0 skaitytoja 2011-11-07 | 23:51

    Nereali knyga! Kartais gal kiek melancholiška, bet tokia teisinga :)

  • 0 -1 Jurate 2011-09-20 | 11:46

    oi kaip laukiu šitos knygos, nes filmas "Kino pavasaryje" labai patikoooo...

Rašyk savo komentarą